Kreipiuosi į tuos, kurie supranta, kas vyksta dvasiniame pasaulyje. Į tuos, kurie supranta tikėjimo ir gerosios žinios nešimo svarbą paklydusiems, nes nėra nieko svarbiau už tai visoje visatoje. Šiuo metu, kaip niekada anksčiau, mes negalime atsipalaiduoti ir pradėti galvoti apie tai, kaip būtų gerai pailsėti nuo visko kas dabar vyksta...
Suprantu, kad kova nelengva, bet, reikia suprasti ir tai, kad kareivis yra paleidžiamas iš savo posto tik tada, kai karas pasibaigia. Šiuo metu, mes esame paties karo sukūryje ir dar tik artėjame karo kulminacijos link.
Kalbu apie dvasinį karą, kuris yra paskelbtas prieš visą žmoniją dar nuo Ievos ir Adomo laikų. Mes privalome išlikti prie fronto linijos ir nuo jos nesitraukti!
Mus supa marksistai, masonai, satanistai, orvelijonai ir daugelis kitų. Yra tų, kurie demonų apsėsti, anarchistai paskendę ir kenčiantys nuo savo iliuzijų. Jeigu mes dabar sugalvosime ''išeit pailsėti'',
tada aš tai suprasiu, kaip savo posto ir fronto linijos apleidimą. Tai bus tolygu išdavystei.
Kalbu apie postą, į kurį Dievas kiekvieną iš mūsų pastatė, kad nepaliaudami, laiku ir nelaiku, skelbtume tikėjimą ir išgelbėjimą kiekvienai sielai.
Jeigu dabar nuspręsčiau užsiimti tuom, kas man patinka, tai tikrai nebūtų sunku. Bet visa esmė - ne daryti tai, kas man patinka,
o tai, kas tinkama, kas teikia paguodą ir pagalbą kitiems. Jei galvočiau apie savo lengvumą ir komfortą, galėčiau rasti begalę vietų ir būdų tai padaryti. Tačiau žmogus, norėdamas įeiti į Dievo valią, turi būti Dievo valios vykdytojas, o ne tik savo paties tarnas. Turime nustoti tarnavę sau ir dėl savęs. Kur gi liko auka? Ar gi nesame pašaukti tarnystei nešti Dievui dvasines aukas?
