Nepalikime savo posto!

Kreipiuosi į tuos, kurie supranta, kas vyksta dvasiniame pasaulyje. Į tuos, kurie supranta tikėjimo ir gerosios žinios nešimo svarbą paklydusiems, nes nėra nieko svarbiau už tai visoje visatoje. Šiuo metu, kaip niekada anksčiau, mes negalime atsipalaiduoti ir pradėti galvoti apie tai, kaip būtų gerai pailsėti nuo visko kas dabar vyksta...

Suprantu, kad kova nelengva, bet, reikia suprasti ir tai, kad kareivis yra paleidžiamas iš savo posto tik tada, kai karas pasibaigia. Šiuo metu, mes esame paties karo sukūryje ir dar tik artėjame karo kulminacijos link.

Kalbu apie dvasinį karą, kuris yra paskelbtas prieš visą žmoniją dar nuo Ievos ir Adomo laikų. Mes privalome išlikti prie fronto linijos ir nuo jos nesitraukti!

Mus supa marksistai, masonai, satanistai, orvelijonai ir daugelis kitų. Yra tų, kurie demonų apsėsti, anarchistai paskendę ir kenčiantys nuo savo iliuzijų. Jeigu mes dabar sugalvosime ''išeit pailsėti'',

tada aš tai suprasiu, kaip savo posto ir fronto linijos apleidimą. Tai bus tolygu išdavystei.

Kalbu apie postą, į kurį Dievas kiekvieną iš mūsų pastatė, kad nepaliaudami, laiku ir nelaiku, skelbtume tikėjimą ir išgelbėjimą kiekvienai sielai.

Jeigu dabar nuspręsčiau užsiimti tuom, kas man patinka, tai tikrai nebūtų sunku. Bet visa esmė - ne daryti tai, kas man patinka,

o tai, kas tinkama, kas teikia paguodą ir pagalbą kitiems. Jei galvočiau apie savo lengvumą ir komfortą, galėčiau rasti begalę vietų ir būdų tai padaryti. Tačiau žmogus, norėdamas įeiti į Dievo valią, turi būti Dievo valios vykdytojas, o ne tik savo paties tarnas. Turime nustoti tarnavę sau ir dėl savęs. Kur gi liko auka? Ar gi nesame pašaukti tarnystei nešti Dievui dvasines aukas?

Viskas ateina ir yra padaroma iš tikėjimo ir meilės Dievui. Kai žmogus netiki Dievu, jam nerūpi jo šeima, jo kaimas, jo miestas, jo šalis. Visos vertybės žlunga ir taip yra dėl tinginystės ir abejingumo dvasios, kuri randasi žmoguje.

Tu negali priversti žmogaus eiti į karą. Jis ieškos būdų kaip pabėgti, o ne kovoti. Bet jei tik duosi jam suprasti, kokią žalą gali padaryti priešas, jis pats savanoriškai eis į kovą. Taigi, dar truputį pakentėkime.. Dar ne laikas atsikvėpti. Mes negalime palikti savo fronto linijos, turime iki galo stovėti savo poste ir vykdyti Dievo valią (skelbti tikėjimą), kad ir kitas susiprastų, kokiame pavojuje randasi. Kad žūstantis praregėtų ir stotų kovoti ne tik už save, bet ir už kito sielą. Už sielas savo šeimos, savo kaimo, savo miestelio, savo krašto. Už tuos, kurie paklydę. Nepasiduokime tinginystės ir abejingumo dvasiai. Nepasiduokime priešo melams. Sustiprinkime suglebusias rankas ir išlikime stovėti prie savo postų, kur Dievas mus ir pastatė. Karas dar nepasibaigė, todėl nepaliaukime šviesti Kristaus šviesos žūstantiems ir skelbti išgelbėjimą per Kristų paklydusiems. Meilė Dievui ir meilė artimui, tebūna mūsų variklis. Ir atminkime, kad tas, kuris nepaiso savęs iš meilės kitiems, tas turi didžiulę Dievo globą. Tas, kuris iš meilės nusižemina ir rūpinasi kitais, juo rūpinasi Dievas. Tad išbaikime savo bėgimą iki galo! Išlikime tvirti ir nepajudinami savo pašaukime. Viešpaties ramybė ir stiprybė telydi jus, amen.

/Jėzaus Šviesa/

Kiti krikščioniški straipsniai ir skaitiniai