Jei neabejosi Dievu - vaikščiosi ant vandens

Atnaujinta: 2021-08-22

''Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų (tai simbolizuoja ėjimą Dievo karalystės link). Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjo skęsti...Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Mažatiki, ko suabejojai?“ (Mato 14:29-31).

Niekada nenustosiu kartoti, kaip svarbus yra tikėjimas mūsų galutiniam tikslui pasiekti. Bet, kad jį pasiekti, mes turime visada išlikti virš vandens, kitu atveju paskęsim.

Mums svarbu suprasti ir prisiminti, kad netgi, jei tam tikra gyvenimo situacija atrodys labai baisi, o galbūt ir neįmanoma mums įveikti, mes vistiek negalime imti dvejoti Dievu ir pradėti vadovautis savo nuožiūra. Nesvarbu, kad ir kokioje gazdinančioje situacijoje atsidurtume, nepaliaukime tikėję ir pasitikėję Dievu. Laikykimės iki galo, kantriai laukdami Dievo veikimo. Mums privalu išlikti ištikimiems tiesai, net ir tuo atveju, jei tam tikros situacijos ima darytis mums nepalankios. Mes negalime išsižadėti Dievui savo duotų pažadų vykdyti Jo paliepimus ir sekti Jį iki galo.

Nesileiskime blaškomi rūpesčių, aplinkos, problemų, baimių ir visokių gazdinančių vėjų ar bangų. Pasitikėkime Dievu iki paskutinio atodusio. Susikoncentruokime ir nenuleiskime savo akių nuo Dievo, nesvarbu kas vyktų aplinkui.

Vaikščioti vandens paviršiumi gali tik Dievas, bet jei mes Juo pasitikime, tai ir mes galėsime sekti Jo pavyzdžiu. Jėzus kalbėjo:


''Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui''. (Mato 10:24-25).


Todėl norėdami būti kaip mūsų Mokytojas, kuris vaikšto ant vandens, mes turime išmokti visiškai pasikliauti savo Kūrėju. Taip kaip Jėzus pasitikėjo Tėvu, taip ir mes turime išlaikyti akių kontaktą su Juo iki galo, kas yra įmanoma tik turint tvirtą tikėjimą/pasitikėjimą Dievu. Net jei aplink mus vyktų ir pats pasaulinis karas, nė minutei nenugręžkime savo veido į pakilusią audrą, nes tai tik išblaškys ir išmuš mus iš tikėjimo vėžių. O tai tik privers mus dar labiau panikuoti ir abejoti Viešpačiu bei Jo pažadais.

Supraskime, kad Dievui yra svarbu ne mūsų išoriniai dalykai, bet vidiniai. Jam svarbu tai ką mes galvojame, ką jaučiame ir kaip reaguojame. Jis nori, kad pasitikėtume Jo planu ir kantriai lauktume Jo pažadų išsipildymo. Bet turime suprasti, kad į Dievo planus įeina daug daugiau dalykų nei mes galime įsivaizduoti ir suprasti, ir todėl, kad viskas realizuotųsi, tam reikia šiek tiek laiko. Tad turėdami tokį supratimą bei laikydamiesi tvirto tikėjimo iki galo, mes sugebėsime išlaukti ir išlikti ant vandens paviršiaus, kad ir patys įeitume į Dievo pažadus.

Na, o jeigu nutiktų taip, kad tavo koja imtų slysti, ar imtum skęsti vidury vandenyno, tai žinok, kad Viešpats yra ištikimas ir Jis tave pakels.


''Kai pasakiau: „Slysta mano koja“, Tavo gailestingumas, Viešpatie, palaikė mane. Kai mano širdis prisikaupė rūpesčių, Tavo paguoda sielai džiaugsmą grąžino''. (Psalm. 94:18-19).


Taigi, mielieji, linkiu visada išlikti kantriems ir nenustoti tikėti. Ginkite šalin iškilusias visas dvejones ar abejones Dievu, ir laikykitės tiesos kelio, nesvarbu kas benutiktų. Viešpats yra ištikimas, Jis neužtruks ir pakils dėl jūsų kančios, kentėjimų ir kantrybės. Laukite sakau Viešpaties (Psalm. 24:14).

Telaimina jus Dievas ir teparodo jums savo veidą.


/Jėzaus Šviesa/


KITI KRIKŠČIONIŠKI STRAIPSNIAI IR SKAITINIAI