Norint sėkmingai gyventi krikščionišką gyvenimą, kad netektų murmėti ar bambėti prieš Dievą, labai svarbu suprasti ir žinoti kokia yra Dievo valia mums.
Apaštalas Paulius ragina ištirti, atnaujinant savo protą, kokia yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia žmogui. (Rom. 12:2).
Kai kurie krikščionys dažnai sako, kad Dievas yra meilė ir todėl Jis niekada nenori, jog mes kentėtume ar patirtume kažkokius tai sunkumus, tad pasak jų, Dievo valia mums visada yra išgyti nuo visų ligų, turėti visada pinigų ir maudytis visokeriopame kūniškame klestėjime.
Bet šioje vietoje turiu paprieštarauti, ir tuoj paaiškinsiu kodėl. Ne viskas yra taip paprasta kaip iš pažiūros atrodo.
Prisiminkime, kai Jėzus meldėsi Getsemenės sode prieš pat savo suėmimą, Jis savo maldoje nusižemino prieš Dievą ir iškėlė Dievo valią aukščiau savosios sakydamas:
„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę (nukryžiavimą) nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ (Luko 22:42).
Mums reikia išmokti melstis būtent šitaip!!! bet taip pat svarbu yra ir suprasti, kokia iš tikro yra ta Dievo valia mums.
Jėzus puikiai žinojo, kad mūsų gyvenime niekas nevyksta be Dievo valios, todėl Jis pilnai atsidavė Dievo valiai, net jei tai ir reiškė Jam mirtį. Bet ar tai reiškia, kad Dievas norėjo Jėzui mirties? Žinoma, kad ne, bet mums reikia žiūrėti į platesnį Dievo valios paveikslą, ir suprasti, kad Dievo siekiai ir keliai yra aukščiau mūsų kelių ir norų.
Pagal Dievo valią, Jėzus turėjo mirti ne todėl, kad Dievas norėjo Jam mirties, bet todėl, kad per Jo mirtį daugelis gautų amžiną gyvenimą, o Jėzus - dar didesnę šlovę.
Tad čia įžvelgiame daug kilnesnius ir didesnius Dievo planus Jėzui.
Juk kai priešas ateina ir, tarkim, ima atakuoti krikščionis įvairiomis problemomis, ligomis ir bėdomis, tai nereiškia, kad tokia yra Dievo valia mums, jog kentėtume,
bet verčiau, kad mūsų tikėjimas būtų ištestuotas ir patikrintas per kentėjimus ir suspaudimus, ir to pasekoje butų įvykdytas galutinis Dievo tikslas, t.y., kad būtume išgryninti. Tad darome tokią išvadą, kad Dievo valia mums yra mūsų gryninimas ir ištobulinimas.
Juk ne be reikalo Jėzus sako:
''Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas''. (Mato 24:13).
Tad kaip matome, Jėzus aiškiai įvardyja, sakydamas, kad mums reikės kažką ''TVERTI''.
Dievas Senąjame Testamente irgi pranašauja:
'' Visame krašte, – sako Viešpats, – du trečdaliai bus sunaikinti ir žus, tik trečdalis (tikinčiųjų) išliks. Ir tą trečdalį vesiu per ugnį; valysiu ir gryninsiu juos kaip sidabrą ir auksą. Jie šauksis mano vardo, ir Aš juos išklausysiu. Aš sakysiu: ‘Tai mano tauta’, o jie atsakys: ‘Viešpats yra mūsų Dievas’ “. (Zach. 13:8-9).
Apaštalas Paulius irgi mums sako tą patį:
''Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima“. (Hebr. 5:6).
Taigi Dievas parodo savo valią mums, kad nebijotume siekti dvasinių dalykų, kurie duoda vaisius tik einant per išbandymus.
Jis sako siekite dvasinių vietoj kūniškų dalykų (t.y vietoj pinigų, sveikatos ir visokeriopo klestėjimo), nes tie dalykai neugdo dvasios ir neduoda tokių dvasinių vaisių, kurie nenyksta.
Kūniškų dalykų, kurių mums reikės išgyventi, Dievas ir taip duos ir pridės pagal tai ko mums reikia (Mato 6:33), bet žodis sako, kad tas kas sėja kūnui, pjaus supuvimą, o kas sėja dvasiai (per išbandymus, savęs paneigimą ir pasiaukojimą), tas pjaus amžiną gyvenimą. (Galatams 6:8).
Bet jei mes priešinamės Dievo valiai ir neiname ar nenorime eiti per tikėjimo išbandymus, kurie verčia mus paneigti save patį, ar kentėti tam tikrus kentėjimus, kurie turi mus išgryninti, tai tada mes jau nebesiskaitome legaliais Dievo vaikais, bet skaitomės esą pavainikiai. Laiške hebrajams parašyta:
''Bet jeigu jūs be disciplinos, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai''. (Hebr. 12:8).
Supraskime, kad ėjimas per išbandymus ir yra tas kryžiaus nešimas, apie kurį kalbėjo Jėzus, sakydamas:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi''. (Mato 16:24).
''Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei (šėtonas/priešas) persekiojo mane, tai ir jus (šėtonas/priešas) persekios;''
(Jono 15:20).
Mums krikščionims galimi yra įvairūs persekiojimai, tiek fiziniame tiek dvasiniame lygmenyje, ir jie visi ateina iš Šėtono. Bet Dievas yra aukščiau už piktąjį, todėl tai ką priešas būna paprastai surezgęs prieš mus, Dievas tai paverčia į gerą.
Jis iš pelenų visada padaro grožį (Izaijo 61:3), taip sako pranašas Izaijas.
Tad kai esame persekiojami priešo, tiek dvasiškai tiek fiziškai, Dievas tai panaudoja geriems tikslas, t.y mūsų gryninimui ir tobulinimui. Juk yra parašyta:
''Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė – patirtį, patirtis – viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota''. (Rom. 5:3-5).
Taigi išvada tokia:
Supraskime, kad vyno nebus, jeigu nebus išspaustos vynuogės (vynuogių spaudimas reprezentuoja krikščionių suspaudimus ir išbandymus),
taipogi ir kvepalų nebus, jeigu gėlės nebus sutrintos. Todėl einant per sunkumus, žinok, kad Dievas bando išgauti iš tavęs tai, kas tavyje geriausia.
Tik tokiu būdu mes vieną dieną sužibėsime kaip auksas ir sidabras žiba. Tokia yra tikroji Dievo valia kiekvienam iš mūsų, tau ir man.
O gyvenant vien tik sveikatoje, turtuose ir klęstėjime, žmogus dažnai nebevertina ir pamiršta Dievą. Pamiršta, kad viskas juk yra atėję iš Jo. Toks žmogus atsipalaiduoja ir dažnai atranda save gyvenant nuodėmėse, o su nuodėmėmis ateina ir chaosas gyvenime.
Bet netgi ir tas pats chaosas, yra lyg Dievo malonė bei šauksmas, kad žmogus atsigręžtų į Dievą. Chaosas žmogaus gyvenime tai lyg Dievo siunčiami ženklai ir signalai, kad žmogus vaikšto pavojingose zonose.
Ir visgi, Viešpats mums yra maloningas, nes yra ilgai kenčiantis ir laukiantis, kad paklydusieji susiprastų ir suklustų. Štai kodėl mūsų gyvenime dažnai vyksta įvairūs suspaudimai, nes jie yra reikalingi, kad išlaikytų mus budinčius ir su atmerktomis akimis. Tai kaip mechanizmas, kuris padeda neužmigti ant laurų ir kasdieną gyventi tikėjimu, glaudžiantis vis arčiau Dievo ir stiprinant asmeninį ryšį su Juo.
Juk žmogus paprastai tik nutikus sunkumams ima šauktis savo Kūrėjo, bet tai ir yra ta gera pradžia, norint pradėti eiti Dievo pažinimo link.
Nes juk kai visiems yra gerai, niekas paprastai Dievo nesišaukia, ir niekam Dievo nereikia. Tad tik per išbandymus mes dažniausiai ateiname į Dievo pažinimą
ir per juos išliekame arti Dievo. Per juos esame gryninami, kad imtume pamažu panašėti į Kristaus paveikslą.
Tad sakau, džiaukitės patekę į įvairius išbandymus!
''Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte''.
(Jok. 1:2-4).
''Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus''. (I Petr. 1:6-7).
Juk jeigu Dievas būtų paskyręs taip, kad visi gyventume sveikatoje, piniguose ir visokeriopame kūniškame klęstėjime, tai tada ir nebebūtų tikslo laukti sugrįžtant mūsų Taikos ir Ramybės Kunigaikščio Jėzaus Kristaus.
Argi raštai nesako, kad ne tik mes, bet ir visa kūrinija dejuoja gimdymo skausmuose? O jeigu mes skausmuose, tai apie kokį klestėjimą gali būti kalba?
''Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo''.
(Rom. 8:22-23).
Tad mielieji, neapsigaukite klaidingomis doktrinomis ir klaidingais mokymais, jeigu jums kažkas sako, kad tikintiesiems Dievas nori tik gero, todėl Jo valia yra mums duoti viską ko tik norim, ir sveikatą ir pinigus, ir klestėjimą. Bet deja tai klaidingas Dievo valios supratimas.
Taip, Dievas nori mums gero, bet tik pagal Jo sąlygas, o ne pagal mūsų.
Supraskime, kad Dievo tikslas mūsų gerovei yra ne sveikata, turtai ir visokeriopas kūniškas klestėjimas, bet pirmoje eilėje klestėjimas dvasiniame lygmenyje, jog būtume arčiau Dievo ir pažintume Jo kelius.
Argi Dievo karalystė nėra pažadėta būtent vargstantiems, nuskriaustiems, kenčiantiems ir tiems, kurie yra persekiojami?
Todėl priimkime tikrąją Dievo valią, kad būtume išgryninti sėdami sėklą dvasiai, kas yra įmanoma tik einant per išbandymus ir suspaudimus. Ir tik tas kas ištvers iki galo, tas gaus gyvenimo vainiką (Jok. 1:12), t.y vietoj sveikatos, jis turės amžiną gyvenimą ir nemirtingumą, vietoj pinigų ir turtų, jis gaus Dievo karalystę.
Štai koks yra tikrasis Dievo planas ir kokia yra tikroji Dievo valia mums.
Kai tai suprasime, tada bus lengviau priimti ir tvarkytis su tuom kas vyksta mūsų gyvenime. Tada nebekils klausimų ir dvejonių dėl to, ''Ar Dievas mane myli''? ''Kodėl aš turiu eiti per tokias kančias ir suspaudimus?'', ''Gal aš Dievui nerūpiu?''...''Turbūt Dievas yra netikras''...
Kai kurie ima netgi keikti Dievą ir šitaip daugelis žmonių nesuprasdami ir neištirdami, kokia yra Dievo tobula valia mums, daugelis žmonių, tiesiog
atsiranda klystkeliuose. Ir būtent todėl Dievas sako:
''Mano žmonės žūsta dėl žinių stokos''. (Ozėjo 4:6).
Tad pabaigai, mielieji, palinkėsiu stengtis pažinti Dievą ir Jo valią, kad nepaklystume turėdami klaidingą supratimą apie Dievo planus mūsų gyvenimui ir ateičiai. Išlikime kantrūs, gimdymo skausmai tikrai pasibaigs, bet iki tol atminkim štai ką:
''Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų''. (Jono 17:3).
Amen!
Būkite palaiminti! Ačiū, kad skaitėte, Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė telydi jus.
