Biblija tvirtina, kad ji yra unikalus Dievo bendravimo būdas su žmonija.
Milijardai vyrų ir moterų jos žinią perėmė į savo gyvenimus. Milijonai dėl jos mirė.
Ar gali protingas žmogus tikėti Biblija?
Taip. Biblija nėra prasimanytų istorijų knyga. Skirtingai nei kitos dvasinės knygos, ji nereikalauja aklo tikėjimo. Įvairūs įrodymai paremia istorinį Biblijos tikslumą ir tvirtinimą, kad jos autorius yra Dievas. Biblijos patikimumas įrodytas keletu būdų:
Senovės istorija paremia Biblijos kaip istorinio dokumento tikslumą.
Evangelijose pateikiami įvairiapusiai patikimi pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą.
Archeologija paremia biblinius pasakojimus. Teksto moksliniai tyrimai patvirtina, kad Biblijos knygos nebuvo pakeistos nuo to laiko, kai jos buvo pirmą kartą parašytos.
AR SENOVĖS ISTORIJA ATITINKA BIBLIJOJE PATEIKIAMUS FAKTUS?
Jeigu Biblija yra Dievo žinia mums, mes turėtume tikėtis, kad jos pateikiama istorijos versija yra tiksli. Iš tiesų taip ir yra.
Pavyzdžiui, Biblijoje pasakojama, kad Jėzus iš Nazareto padarė daug stebuklų, kad jam romėnai įvykdė mirties bausmę ir jis prisikėlė iš numirusių.
IR DAUG SENOVĖS ISTORIKŲ PATVIRTINO BIBLIJOS PASAKOJIMUS APIE JĖZAUS IR JO SEKĖJŲ GYVENIMUS:
Kornelijus Tacitas (55-120 m.), I a. Romos istorikas, yra laikomas vienu tiksliausių istorikų senovės pasaulyje.1 Ištrauka iš Tacito veikalo mums sako, kad Romos imperatorius Neronas „visuomenės klasei, vadinamai krikščionimis, skirdavo pačius didžiausius kankinimus. <...> Kristus, iš kurio vardo kilo jų pavadinimas, kentėjo aukščiausio laipsnio bausmę Tiberijaus valdymo laikotarpiu prižiūrint vienam iš mūsų prokuratorių, Poncijui Pilotui <...>. “2 Taip rašė Kornelijus Tacitas.
Juozapas Flavijus, žydų istorikas (38-100 m.), rašė apie Jėzų savo veikale „Žydų senovė“. Iš J. Flavijaus mes sužinome, kad Jėzus buvo išmintingas žmogus, kuris darė stebinančius žygdarbius, mokė daugelį žmonių, palenkė savo pusėn sekėjus iš žydų ir graikų, buvo tikima, kad jis Mesijas, jis buvo apkaltintas žydų vyresnybės, Piloto pasmerktas nukryžiavimui ir manoma, kad jis prisikėlė.“3
Suetonas, Plinijus Jaunesnysis ir Talis taip pat rašė apie krikščionišką garbinimą ir krikščionių persekiojimus, kurie pastoviai minimi Naujajame Testamente.
Netgi žydų Talmudas, tikrai nebūdamas šališkas Jėzaus atžvilgiu, yra tokios pat nuomonės apie pagrindinius jo gyvenimo įvykius. Iš Talmudo „mes sužinome, kad Jėzus surinko mokinius, darė stebuklus.“4
Tad yra labai daug duomenų apie Jėzų, žinant tai, kad dauguma senovės istorikų sutelkė savo dėmesį į politinius ir karo vadovus, o ne į mažai žinomus mokytojus iš tolimų Romos imperijos provincijų. Tačiau senovės istorikai (žydai, graikai ir romėnai) nors patys ir nebuvo tikintys, patvirtino pagrindinius įvykius, kurie yra pateikti Naujajame Testamente.
AR EVANGELIJOSE PATEIKIAMI PASAKOJIMAI APIE JĖZŲ YRA PATIKIMI?
Istorikai užrašė pagrindinius Jėzaus gyvenimo faktus, bet jo artimi bendrininkai užrašė daug detalesnius pasakojimus, paremtus tiesioginių įvykių liudininkų liudijimais. Šie užrašai vadinami Evangelijomis ir sudaro pirmas keturias Naujojo Testamento knygas.
Kaip mes galime būti tikri, kad šios Jėzaus biografijos yra tikslios?
Kai istorikai mėgina nustatyti, ar biografija yra patikima, jie užduoda klausimą: „Kiek kitų šaltinių pateikia tas pačias detales apie šį asmenį?“
Tai veikia taip: įsivaizduokite, kad jūs renkate JAV Prezidento Džono F. Kenedžio biografinius duomenis. Jūs randate daug faktų, aprašančių jo šeimą, prezidentavimą, tai, kaip jis elgėsi Kubos raketinės krizės metu, ir beveik visuose biografiniuose duomenyse pateikiami panašūs faktai. Tačiau kas būtų, jeigu jūs rastumėte vienus biografinius duomenis, kad Kenedis dešimt metų gyveno kaip kunigas Pietų Afrikoje? Juk remiantis kitais biografiniais duomenimis jis tuo pačiu metu buvo JAV. Nuovokus istorikas remtųsi tais pasakojimais, kurie sutampa vieni su kitais.
O kaip dėl Jėzaus iš Nazareto? Ar mes randame įvairiapusius biografinius duomenis, pateikiančius panašius faktus apie jo gyvenimą? Taip. Nors jie nedubliuoja ir neapima visos tos pačios informacijos, keturios Evangelijos iš esmės pasakoja tą pačią istoriją:
Dvi Evangelijos buvo parašytos apaštalų Mato ir Jono – vyrų, kurie pažinojo Jėzų asmeniškai ir keliavo su juo daugiau nei trejus metus. Kitos dvi knygos buvo parašytos Morkaus ir Luko, kurie buvo artimi apaštalų bendradarbiai.
Šie rašytojai turėjo tiesioginį priėjimą prie faktų, kuriuos jie užrašinėjo.
Ankstyvoji bažnyčia priėmė keturias Evangelijas, nes ji pritarė tam, kas jau buvo visiems bendrai žinoma apie Jėzaus gyvenimą.
Kiekvienas iš keturių Evangelijų rašytojų labai tiksliai viską aprašė.
Kaip ir galima tikėtis iš skirtingų biografinių duomenų apie realų žmogų, skiriasi stilius, tačiau faktai sutampa. Mes žinome, kad autoriai neišgalvojo dalykų, nes Evangelijose pateikiami specifiniai geografiniai pavadinimai ir kultūrinės detalės, kurias patvirtino istorikai ir archeologai.
Užrašytuose Jėzaus žodžiuose nėra daugelio temų, kuriomis ankstyvoji bažnyčia būtų norėjusi žinoti jo nuomonę. Tai tik įrodo, kad biografai buvo sąžiningi ir neįdėjo Jėzui į lūpas žodžių, kurie būtų atitikę jų interesus.
AR BIBLIJA LAIKUI BĖGANT PASIKETĖ IR TAPO IŠKRAIPYTA?
Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad Naujasis Testamentas buvo išverstas
„tiek daug kartų“, kad jis tapo iškraipytas. Jeigu tie vertimai būtų buvę daromi iš kitų vertimų, gal taip ir būtų atsitikę, tačiau vertimai iš tiesų buvo daromi iš originalių graikų, hebrajų ir aramėjų kalbomis parašytų šaltinių tekstų, kurie buvo paremti tūkstančiais senovinių rankraščių.
Pavyzdžiui, mes žinome, kad Naujasis Testamentas, kokį mes turime šiandien tiksliai atitinka originalą, nes:
1. Mes turime didžiulį kiekį rankraščių kopijų – virš 24 000. 2. Tos kopijos 99,5 proc. tikslumu sutampa. 3. Tų rankraščių datos yra labai artimos jų originalų datoms.
Kai yra lyginamas vieno rankraščio tekstas su kito rankraščio tekstu, sutapimas yra stebinantis. Kartais gali skirtis rašyba arba žodžiai gali būti pakeisti vietomis, bet tai praktiškai nereikšminga. Prinstono teologinės seminarijos nusipelnęs profesorius Bruce M. Metzger apie žodžių tvarką aiškina: „Anglų kalboje yra didžiulis skirtumas, tarp pasakymo „Šuo kandžioja žmogų“ ar „Žmogus kandžioja šunį“, nes žodžių eilės seka yra labai svarbi anglų kalboje. Tačiau graikų kalboje ji nėra svarbi. Vienas žodis funkcionuoja sakinyje kaip veiksnys, nepaisant to, kur jis stovi sakinyje.“5
Naujasis Testamentas yra pats patikimiausias senovinis žmonijos dokumentas.
Jo teksto vientisumas yra tikresnis nei Platono raštai ar Homero „Iliada“.
Senasis Testamentas taip pat stebėtinai gerai išsilaikė. Mūsų šiuolaikiniai vertimai yra patvirtinti didžiuliu skaičiumi senovinių rankraščių hebrajų ir graikų kalbomis, įskaitant ir XX a. vidurio Negyvosios jūros rankraščių atradimą.
Šiuose rankraščiuose yra seniausi kada nors egzistavę beveik viso Senojo Testamento knygų fragmentai, kurie yra datuojami nuo 150 m. pr. Kr. Negyvosios jūros rankraščių ir kitų rankraščių kopijų, padarytų net po 1000 metų, panašumas yra įrodymas, kaip rūpestingai senovės hebrajų raštininkai perrašinėjo savo raštus.
AR ARCHEOLOGIJA PAREMIA BIBLIJĄ?
Archeologija gali pagrįsti Biblijos istorinį tikslumą.
Archeologai nuolatos atrasdavo Biblijoje minimų valstybės pareigūnų, karalių vardus ir miestų bei švenčių pavadinimus, net kai kartais istorikai nemanė, kad tokie žmonės ar vietos išvis egzistavo. Pavyzdžiui, Jono Evangelija pasakoja apie tai, kaip
Jėzus išgydė luošą žmogų prie Betsaidos tvenkinio. Tekste netgi aprašomos penkios stoginės, vedančias prie tvenkinio. Mokslininkai nemanė, kad tas tvenkinys egzistavo, kol archeologai rado jį išlikusį su visomis penkiomis stoginėmis maždaug dvylikos metrų gylyje po žeme.6
Biblijoje yra milžiniškas skaičius istorinių detalių, todėl dar ne viskas, kas joje yra paminėta, yra rasta. Vis dėlto nei vienas archeologinis radinys neprieštarauja tam, kas užrašyta Biblijoje.7
Taipogi, daugelis senovinių vietų, kurias Naujojo Testamento Apaštalų darbų knygoje mini Lukas, archeologijos pagalba buvo nustatytos. „Iš viso ir be vienos klaidos Lukas įvardina trisdešimt dvi šalis, penkiasdešimt keturis miestus ir devynias salas.“8
Archeologija taip pat paneigė daug nepagrįstų teorijų apie Bibliją. Pavyzdžiui, teorija, kurios dar ir šiandien mokoma kai kuriuose universitetuose, tvirtinanti, kad Mozė negalėjo parašyti Penkiaknygės (pirmųjų penkių Senojo Testamento knygų), nes pasak juos, tuo metu dar nebuvo išrastas raštas. Bet archeologai atrado Juodąją stelę (akmuo, ant kurio buvo iškalti Hamurabio įstatymai – vert. past.). „Ant jo buvo dantiraščiu smulkiai išdėstyti Hamurabio įstatymai. Ar tas radinys buvo iš laikotarpio, buvusio po Mozės gyvenimo? Ne! Tai buvo iš laikotarpio buvusio iki Mozės. Dar daugiau – tai buvo iš laikotarpio, buvusio iki Abraomo (2000 m. pr. Kr.). Tai buvo užrašyta bent jau prieš tris amžius iki Mozės raštų. Dėl to nėra priežasties, kodėl Mozė negalėjo parašyti pirmųjų penkių Biblijos knygų, nes raštas jau buvo atsiradęs dar prieš Mozės dienas.“9