Žmogus bėga, skuba, kuria, stato, planuoja ir vis dėlto galiausiai miršta. Tai nebuvo jo gyvenimo planuose. Viskas - gyvenimas praėjo. Dievas davė, Dievas atėmė.
Kai kam mirtis baisi, kai kam ji nebaisi, nes tai tik vienas mirksnis ir viskas. Visų baisiausia yra kas kita. Išeidamas žmogus pamato visą savo gyvenimą, o prisiminti nėra ko... Ar tada prisiminsi kokius brangius drabužius nešiojai, ką valgei, ką gėrei, kur be saiko linksminaisi, kokiose pareigose dirbai....? Ir pamatai, kad tavo siela tuščia. Dėl ko plėšėmės, viskas pasaulyje ir pasiliko.Tą akimirką šalia stovės kipšas ir garsiai juoksis iš žmogaus... juoksis, nes jis pavogė tavo gyvenimą - amžinąjį gyvenimą dėl kurio tau nebuvo laiko pasirūpinti, apart žemiškais dalykais. Šioje žemėje bijodami likti su tuščiomis kišenėmis mes dažnai liekame su tuščiomis dūšiomis ir šitaip prarandame savo amžinybę... Jei supranti viso to svarbą, lieka tik malda ir Dievo žodžio (Biblijos) skaitymas (t.y. Dievo pažinimas), kai tavo gyva širdis bendrauja su gyvuoju Dievu, o tai veda prie gyvųjų šaltinių, kurie pripildo ir atgaivina tavo sielą. Taigi rūpinkis labiau ne savo kišenėmis šioje žemėje, bet kad netaptum vargeta amžinybėje.
