• Jėzaus Šviesa

Mes esame atsakingi už savo veiksmus

LENGVABŪDIŠKUMAS. Kaip dažnai, eidamas pas Dievą, tu būni toks nerūpestingas, koks nedrįstum pasirodyti net savo žemiško valdininko ar boso akivaizdoje? Galbūt tarpais elgeisi kaip ateistas ir užmiršai, kad Dievas yra? Gal Jį ir Jo artumą, kažkuriuo metu, gerbei mažiau kitų akivaizdoje, nei gerbei žemiškuosius valdininkus? Jeigu taip, tai atgailauk dėl tokio savo elgesio ir stenkis to nebedaryti.


IŠDIDUMAS. Atsimink visus atvejus, kai išdidžiai elgeisi ar galvojai. Viena išdidumo formų yra tuštybė. Kiek kartų tu pūteisi dėl savo drabužių ir išvaizdos? Kiek kartų, eidamas kažkur, tu daugiau galvojai ir žymiai labiau rūpinaisi išpuošti savo kūną, negu ruošei savo protą, kad šis išliktų ištikimas Dievui ir Jo Dvasiai, o ne kūnui lankydamasis įvairiose vietose, labiau rūpinaisi savo fizine išore, norėdamas patikti žmonėms, o ne tuo, kaip tavo siela atrodo Dievui, tiriančiam širdies sumanymus. Taip elgdamasis tu duodi žmonėms akstiną garbinti tave, ir tokiu savo elgesiu tikrai nepagarbini Dievo. Tu trukdai žmonėms garbinti Dievą, nes stengiesi atkreipti žmonių dėmesį į save ir į savo gražią išvaizdą. Neapsimetinėk, kad tau visai nesvarbu, ar žmonės žiūri į tave. Būk sąžiningas pats sau. Argi skirtum tiek laiko savo išvaizdai, jeigu visi aplinkiniai būtų akli? Nustokime ieškoti žmonių pritarimo ir šlovės, bet atiduokime šlovę Tam, kuriam ji priklauso. T.y. Dievui.


PAVYDAS. Prisimink, kaip tu pavydėjai žmonėms, pasiekusiems kurioje nors srityje daugiau nei tu. Galbūt tu pavydėjai talentingesniems ir labiau naudojamiems negu tu? Galbūt pavydėjai tiems, kurie tavo akimis atrodo daugiau palaiminti už tave įvairiuose dalykuose? Ar tu nepavydėjai kai kuriems žmonėms taip stipriai, kad negalėjai klausyti, kai kurį nors iš jų pagirdavo? Tau daug maloniau buvo matyti jų ydas, o ne dorybes, stebėti jų nesėkmes, o ne sėkmę. Būk sąžiningas sau. Jeigu savyje aptinki šitą pragaro dvasią, nuoširdžiai atgailauk prieš Dievą, nes kitaip žūsi.


KRITIKOS DVASIA. Atsimink, kaip be jokio geraširdiškumo ir meilės kandžiai kalbėjai apie kitus. Meilė nori, kad tu tikėtumeisi geriausio vienoje ar kitoje situacijoje ir tikėtum, kad viskas išeis į gerą, nors galbūt kas nors ir elgėsi dviprasmiškai.


ŠMEIŽTAS. Prisimink, kiek kartų tu visai be reikalo kalbėjai apie bažnyčios narių ir kitų žmonių tikras ir išgalvotas kaltes jiems už akių. Tai yra šmeižtas. Tu neturi būti melagis ar šmeižikas. Net ir tiesos sakymas, jei jis yra iš piktų kėslų, arba norint suteršti kito vardą, yra šmeižtas! Žvelkime į savo širdies motyvus.


SAMONINGAS NUODĖMĖS PASIRINKIMAS. Pasaulietiškas mąstymas. Kokia yra tavo širdies nuostata į tavo žemiškąją nuosavybę? Ar žiūri į ją kaip į savo - tarsi turėtum teisę disponuoti ja kaip sava ir pagal savo valia, o ne pagal Dievo? Jeigu tu myli turtą ir sieki jo tam, kad patenkintum savo aistras, ambicijas ir pasaulio dvasią, tu nusidėjai, ir turi atgailauti.


MELAS. Suprask, kas yra melas. Melas - tai iš anksto, arba reikiamu momentu, mintyse suplanuota apgaulė. Taipogi, jeigu nusprendi ''pagražinti'' tiesą, tu meluoji. Nebandyk visko sušvelninti. Dievas tai vadina melu. Melo Jis nekenčia ir už tai griežtai baudžia, nes melas yra priešingybė Jo prigimčiai. Pradėk teisti/vertinti save teisingai. Kiek apgavysčių padaroma kasdien verslo sumetimais, įvairiose kasdienėse situacijose - žodžiais, žvilgsniais ir veiksmais! Visa tai daroma norint apgauti kitus - tai vyksta iš savanaudiškų paskatų, kurios yra priešingos tiesai! Ar tu taip elgiesi?


SUKČIAVIMAS. Atsimink atvejus, kai elgeisi su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Tai yra sukčiavimas. Dievas davė taisyklę: ''Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite''. (Mt. 7,12). Toks yra principas. Ir jeigu tu jo nesilaikai, esi apgavikas ir sukčius Dievo akyse. Atkreipk dėmesį, jog čia nėra parašyta, kad tu turi daryti tai, ko ''galima tikėtis iš kitų, kad tau padarys'', nes tai atvertų duris nuodėmei. Bet parašyta, kaip tu darysi, taip ir tau darys. Tad nustok sukčiauti.


Neteisinga yra nesirūpinti savo broliais, artimaisiais ir pažįstamais. Kiek kartų tu sulaužei sandorą saugoti juos Viešpatyje? Kiek tu pažįsti ir rūpiniesi jų dvasiniu žmogumi? Tau patikėta rimta atsakomybė rūpintis jais. Keliais iš tų žmonių tu pakankamai daug domėjaisi, kad sužinotum kokia jų dvasinė būklė? Atkreipk dėmesį, kur ir kam per mažai skyrei dėmesio. Kiek kartų tu matei, kad silpsta brolių tikėjimas ir nepasakei jiems to? Galbūt matei, kaip jie vieną po kitos apleidžia savo pareigas, savo kelią tiesoje, ir su meile tu jų nepataisei? Gal matei juos puolančius į nuodėmę ir nesustabdei jų? Tačiau apsimetinėji, kad juos myli. Ar gi tu sėdėtum ramus, matydamas, kad tavo vyras, žmona ar vaikas eina į amžinos nemalonės vietą arba į ugnies ežerą? Ne, tu netylėtum, nors deja yra ir tylinčių. Tai ką tu galvoji apie save, jei apsimeti, kad myli žmones (ir Kristų), kai matai, jog tave supantys draugai ir pažįstami užsitraukia nešlovę, ir renkiesi tylėti?


VEIDMAINYSTĖ. Net meldžiantis ar išpažįstant ką nors Dievui įmanoma veidmainiauti. Atsimink, kaip meldei to, ko tu nelabai norėjai. Tu žinojai, kad nenori, nes tik nustojęs melstis jau nebeatsiminei, dėl ko meldeisi. Kiek kartų tu išpažinai nuodėmes, kurių neketinai nustoti daręs? Taip, tu išpažinai nuodėmes, bet aiškiai žinojai, kad jas kartosi. Tai yra veidmainystė Dievui. Atgailauk ir stenkis to nebekartoti.


DIEVO APVAGINĖJIMAS. Pagalvok apie tai, kai tu ištisas valandas ir dienas, kurias Dievas tau davė, kad tarnautum Jam ir gelbėtum sielas, praleidai tuščiai. Galbūt daug laiko praleidi galvodamas apie savo stablemdišką praeitį ir vis niekaip jos nepaleidi gailėdamasis savęs vietoj to, kad stengtumeisi naudoti tą laiką Jėzaus darbams. O galbūt iš viso nieko neveiki? Pagalvok apie tuos atvejus, kai naudojai savo talentus ir protinius sugebėjimus ne ten, kur reikia; kur švaistei pinigus, norėdamas patenkinti savo aistras ar įsigydamas tai, ko tau nereikėjo ir kas nepridėjo tau sveikatos, dvasinio peno ar naudos?


BLOGA NUOTAIKA. Galbūt užgauliojai savo žmoną, vyrą, vaikus, šeimos narius, bendradarbius ar kaimynus? Atgailauk ir šalink tokį elgesį.


BANDYMAS SUTRUKDYTI KITIEMS TARNAUTI. Galbūt susilpninai kito krikščionio įtaką apšmeiždamas jį? O galbūt iš neturėjimo ką veikti reikalauji išskirtinai per daug dėmesio sau ir šitaip atitrauki kitą krikščionį nuo svarbių Dievo darbų? Tu ne tik apvaginėji Dievą, neteisingai naudodamas savo laiką ir Dievo duotus sugebėjimus bei talentus, bet suriši rankas ir kitam. Koks nuodėmingas žmogus, kuris ne tik pats veltėdžiauja, bet ir kitiems trukdo! Tokie žmonės gaišina kitų laiką, griaudami krikščionių tarpusavio pasitikėjimą. Taip darydamas pakliuvai į šėtono rankas ir ne tik pats tingi ir bastaisi be darbo, bet atitrauki nuo darbo ir kitus.


PASIAUKOJIMO STOKA. Yra daug žmonių, kurie pasiryžę tarnauti bažnyčioje bet kur, kol tai nereikalauja pasiaukojimo. Kai tik jų paprašoma to, kas reikalauja jų pasiaukojimo, jie sako, kad to jiems per daug! Jie mano, kad daug darbuojasi dėl Dievo - tiek, kiek Jis paprašo. Jie nenori atsisakyti jokių patogumų vardan tarnavimo Viešpačiui. Nenori kęsti sunkumų ir gėdos dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo ir atsisakyti šio gyvenimo malonumų,

kad gelbėtų sielas nuo pragaro bausmės. Jie net nesuvokia, kad savęs atsižadėjimas yra KRISTAUS MOKINYSTĖS SĄLYGA. Jie netgi nežino, ką reiškia aukotis. Jie nė truputėlio nepasiaukojo dėl Kristaus ir Evangelijos, kad ši būtų skelbiama. Kai kurie jų aukoja dideles pinigų sumas vargstantiems ir nejaučia, kad ką nors prarado, nes aukoja iš savo turtų pertekliaus. Neretai tokiems žmonėms užtenka drąsos reikšti nepasitenkinimą kitais, kurie aukoja mažiau. Tačiau tie, kurie aukoja mažiau, galbūt atiduoda tai, kas jiems patiems reikalinga. Neturtinga moteris, aukojanti po vieną eurą, moka atsižadėti savęs daugiau nei tie, kurie aukoja tūkstančiais įvairioms labdaroms ir pan. Ir tai tik vienas mažas pavyzdys, kurį galima analogiškai taikyti įvairioms situacijoms, kad pamatytume, ar esame linkę aukotis dėl Dievo kelių, kad sektume Kristaus pavyzdžiu. Kaip Kristus aukojosi, taip ir mes esame mokomi aukotis visame kame, rodydami meilę savo artimui. Na o dabar pereikime prie kitos temos.


SIEK TOBULUMO. Žmogus turi siekti tobulumo. Kiekvienas įtikėjusysis turi būti mokomas, kad jeigu jo tikslas nėra gyventi be nuodėmės, tai jis dar nesupranta ką reiškia gyventi teisiai ir dar net nepradėjo taip gyventi. Ko vertas tikėjimas be visa pranokstančios meilės Dievui ir be didžiausio paklusnumo Jam? Jeigu to nėra, apie tikėjimą negali būti nė kalbos. Jeigu kas nors jau gali pasakyti, kad yra tobulas, apie tokį žmogų tegalėčiau pasakyti, ''Tegul tai įrodo''.

Jeigu jie jau tobuli, tai tikiuosi, kad įrodys tai savo darbais. (Aš kalbu ne apie absoliutų tobulumą, bet apie augančią meilę). Kiekvienas krikščionis turi siekti, kad jo motyvai būtų tyri, ir taip pat siekti visiško, nuolatinio ir besąlygiško paklusnumo Dievui. Tai turėtų būti pastovus jo tikslas - gyventi visiškai atsiduodant Dievui ir paklūstant visiems Jo įsakymams. Nuodėmė turėtų būti reta išimtis, o ne įprasta kasdienybė. Krikščionys turėtų visiškai nenusidėti. Mes privalome būti šventi kaip Dievas, jeigu tikimės vieną dieną gyventi kartu su Juo.


/G. Finėjus/


Kiti krikščioniški straipsniai ir skaitiniai

71 peržiūra0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską