''Mano teisusis gyvens tikėjimu'' (Hebr. 10:38)

Atnaujinta: 2021-08-22

Žmogus gali būti įtikėjęs ir vis dar vadovautis savo jausmais ir protu, bet ne Dievo žodžiu ir Jo vedimu, kaip dera tikram tikinčiajam. Kiekvienam įtikėjusiam reikia mokytis klausytis Dievo balso ir pasitikėti savo Viešpačiu. Dievas augina pažinime ir tikėjime. Tam reikia laiko, praleisto su Juo.


Mes visi ateiname pas Dievą iš pasaulio, kuriame gyvenome pagal savo supratimą, vedami jausmų ir žmogiškos išminties, neturėdami į ką tvirtai atsiremti, nes nieko tvirto ir pastovaus šiame pasaulyje nėra. Mūsų jausmai permainingi, širdys svyruojančios, nuotaika priklausoma nuo aplinkybių. Mėtomi ir blaškomi visų krypčių gyvenimo vėjų, mes kaip laivai, pasiklydę vidury vandenyno, pametę kryptį ir pamiršę apie uostą, tik stengiamės išsilaikyti dar vieną dieną vandens paviršiuje ir nenugrimzt į dugną. Ar ne taip atrodo žmogaus gyvenimas be Dievo ir tikėjimo? O su tikėjimu? Ar kartais nenutinka taip, kad sunkią valandą, užklupus negandoms, jo tarsi nebelieka? Ar susidūrę su išbandymais mes pasiliekame tikėjime? Kai kyla pagundos ir veda į nuodėmę, ar tikėjimas sužadina pagarbią Dievo baimę?

Ar tikėjimas padeda rinktis teisų elgesį net tada, kai žmogiškai mums tai atrodo labai nepatogu, nenaudinga ir nepalanku? Kai reikia rinktis tarp šio pasaulio ir Dievo standartų, ar nesileidžiame į kompromisą? Ar būdami įtikėję nesielgiame taip, tarsi neturėtume tikėjimo? Ar pasitikime Dievo žodžiu ir Jo pagalba?

Kas viešpatauja mūsų širdyse - teisumas ar nuodėmė? Tikėjimas ar baimė? Tikėjimas, kad yra Dievas, dar nėra tikėjimas. Tikėjimas, tai pažinimas, atsidavimas, pasitikėjimas ir klusnumas Tam, kuriuo tikime; tai gyvenimas, pavestas į Dievo rankas ir paslėptas Jame. Tai ištikimybė Viešpačiui ir gerais, ir sunkiais laikais. O sunkūs laikai, tai galimybė mums augti tikėjime. Visi, kas gyvena šiame pasaulyje, žino, kad jame ne visada būna lengva. Bet jeigu tikime, gyvenkime tikėjimu. Tikėjimu, kad Dievas viską laiko savo rankose, kad mes visada galime Juo pasitikėti, kad Jis ištikimas ir teisingas. Jis laikosi savo pažadų ir saugo savo ištikimųjų kelią, Jis pasirūpina ir apsaugo nuo pikto visus, kurie Juo pasitiki.

“Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai, pasitrauktų, mano siela Juo nebesigerės. Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas.” (Hebrajams 10,38-39).

“Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame; būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo. Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.” (Kolosiečiams 2,6-8).

“Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekad neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.” (2 Petro 1,5-11).


/Viktorija Velkė/


Kiti krikščioniški straipsniai ir skaitiniai