Lavinkim jautrumą tiesai

Daugeliui krikščionių, einant tikėjimo keliu, neretai būna, kad pasireiškia toks dalykas kaip dvasinė nejautra. Tai nejučia įsliūkinanti nejautra tiesai, net jeigu krikščionis ir žino tiesą, bei žino kokie yra Dievo mums paliepti teisumo keliai. Tai nutinka, kai krikščionis atsipalaidavęs tiesiog ''užminga'' ant Dievo malonės ir ant Dievo ilgai kenčiančios širdies.

Šitaip nejučiomis ir pamažėle įsliūkina nejautra tiesai. Kitais žodžiais tariant, krikščionis aptingsta pastoviai stebėti savo žodžius ir veiksmus, manydamas, kad Dievas vistiek mylės ir atleis, net jei kurį laiką ir nustosime rūpintis savo realia dvasine situacija.

Arba yra ir tokių krikščionių, kurie pabuvę tikėjime, po kurio laiko, nejučia ''užmigę'', ima manyti, kad jie jau nebegali klysti, ''nes Dievas juk su jais'', ir taip neretai nutinka dėl iškilusio ego arba dėl atsiradusios dvasinės tinginystės.

Visais trim atvejais krikščionis tampa pasyvus ir lėtas reaguoti į savo poelgius, dėl ko galiausiai ''pramiega'' sekančias savo daromas klaidas.

Bet mes juk privalome būti jautrūs Dievo žodžiui ir Jo tiesai kiekvienoje savo gyvenimo akimirkoje. Turime visada būti aštrūs kaip ką tik pagaląstas peilis. Jėzus Kristus yra Dievo Žodis, kuris yra kaip dviašmenis kalavijas (Hebr. 4:12), tokiais turime stengtis būti ir mes. T.y. turime panašėti į Kristų, nes pasakyta, kad ne vien duona būsime gyvi, bet kiekvienu žodžiu išeinančiu iš Dievo lūpų (Mato 4:4). Mūsų ausys turi būti stačios, o akys plačiai pravertos Dievo tiesai.

Taigi turime visada laiku reaguoti į savo poelgius ir neaptingti savęs išieškojime. Neaptingti mąstyti apie vaikščiojimą šventume, nes kai aptingstame, tada prigęsta ir mūsų reakcija į mūsų pačių veiksmus. Ima blukti mūsų turėtas aštrumas, ko pasekoje galime nepastebėti kaip iš mūsų ima piltis negeri žodžiai, negeros mintys ar negeri veiksmai. Ir dėl būtent tokios savo protarpiais atsirandančios nejautros tiesai, neretai pražiopsome pamoką, kurią mums bando komunikuoti Dievas, norėdamas parodyti, kurioje vietoje dar turime taisytis ir mokytis. Akylai nesekdami savo veiksmų, nejučia praleidžiame galimybę permąstyti tam tikrus nevykusius savo poelgius ir taipogi, šitaip pražiopsome galimybę atgailauti, jog atsinaujintų mūsų protas ir būtume vėl apvalyti. Štai kodėl mums visada būtina pastoviai išlikti jautriems Dievo žodžiui. Turime visada vaikščioti su mintimi, kad nenuvilti ir neliūdinti Dievo bei Jo Dvasios. Neužmikime ant Dievo malonės ir ant Jo ilgai kenčiančios širdies. Melskimės ir prašykime Dievo pagalbos.

Viešpatie, išlaikyk mane savo rankose ir savo artume. Laikyk mano širdį arti savosios ir atleisk, jeigu kur suklydau pats nesusipratęs. Neleisk man nukrypti nuo doros kelio ir padėk išlikti Tavo takuose, kurie teikia šviesą tiek man, tiek mane supantiems. Te mano darbai neužgožia Tavo šviesos, kurią Tavo paliepimu, turiu šviesti kitiems. Te mano lūpos neištars jokio melo ir nieko, kas Tave nuliūdintų. Te mano elgesys nebus savanaudiškas ar hipokritiškas. Leisk visada matyti save iš šono, kad nepamirščiau Tavojo kelio. Leisk visada girdėti ir atpažinti Tavo balsą, kai pametu Tave iš akių. Aptvarstyk mano žaizdas, Viešpatie, ir išgydyk tai, kas sužeista. Paguosk mane, kai jaučiuosi neramus ir vienišas. Leisk man visada jausti Tavo artumą. Ačiū, Tau, už ištikimybę ir už tai, kad esi. Mano širdis plaka Tau ir dėl Tavęs, nes Tu pažadėjai saugoti ją ir branginti. Ačiū, mano Viešpatie. Ačiū, Tau, mano sielos Ganytojau! Šlovė, gyrius ir padėka tebūnie Tau per amžius. Jėzaus Kristaus vardu meldžiu, amen!

/Jėzaus Šviesa/

Kiti krikščioniški straipsniai ir skaitiniai