Kas yra pasninkas ir kaip jo laikytis?

''Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?“ Jėzus jiems atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus''. (Mat. 9:14).

Pasninkas tai nėra savęs numarinimas badu, kaip neretai daugelis taip mano, bet tai yra proto ir kūno susitelkimas dėl dvasinių priežasčių.

Kai Jėzus pasninkavo 40 dienų ir naktų, ir šėtonas gundydamas Jam siūlė paversti akmenis į duoną, Jis atsakė:

“Parašyta: ''Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų”. (Mt. 4:4).

Turime suprasti, jog pasninkas sėja ne kūnui, bet dvasiai.

Pažvelkime, ką apie tai sako Dievo žodis?

"Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą". (Gal 6:7).

Taipogi turime suprasti ir dar vieną svarbų dalyką, kad pasninkas yra ne tai, kiek aš iškentėsiu būti nevalgęs, bet, kad tai yra kaip nuoširdi auka Dievui, parodant Jam, kad tu sieki Viešpaties artumo taip stipriai, jog Jis tau yra svarbiau už maistą, be, kurio žmonės paprastai neišgyvena.

Pasninkauti tai taipogi - leisti, kad Dievas savo malone padarytų mus iš tikrųjų alkstančius paties Dievo. Jėzus, kuris save vadina „Gyvenimo duona“ (Jn. 6), ir Šventoji Dvasia, kuris yra vanduo, atgimdantis iš aukštybių (Jn. 3), pripildo mus ir savimi pasotina.

Pasninkas padeda priartėti dar labiau prie Dievo. Tai padeda labiau jausti Dvasią ir jos vedimą kasdieniame gyvenime. Pasninkas dar labiau suteikia stipresnį girdėjimą Dievo balso.

Pasninko dėka galime išjausti gilesnį, gyvesnį ir dar stipresnį ryšį su Dievu Jo artume. Tai tikrai yra gilus ir gyvas dalykas.

Pasninkauti galima dėl savo artimo atsivertimo į tikėjimą, dėl ligos išgydymo, dėl dar didesnio savo paties noro artintis prie Dievo, dėl gebėjimo suprasti ir pažinti Jo žodžius, dėl gebėjimo nusižeminti bei paklusti Dievui, dėl tam tikrų Dievo atsakymų, dėl savitvardos, dėl meilės, dėl pergalės prieš instinktus, dėl išsilaisvinimo bei apsaugos, dėl stipresnio stovėjimo prieš pagundas ir dėl daugelio kitų dalykų...

Būtinas žingsnis prieš pasninką yra nusižeminimas Dievo akivaizdoje (Pslm. 35:13) ir savo nuodėmių išpažinimas (1 Sam. 7:6).

Svarbu ir būtina pradėti pasninką susikaupusia širdimi.

Pasninkaujant, taipogi, turime stengtis nesuteršti savojo pasninko visokiais ginčais, apkalbomis, bartynėmis, nesantaikom, pykčiu ir kt.

Pasninką galima pradėti bet kokią savaitės dieną.

Galima pasninkauti pusdieni, dieną, dvi, tris dienas, savaitę, dvi ir daugiau.

Tam nėra nustatytų jokių taisyklių. Svarbu sekti paskui Dvasią, atsižvelgiant į tai, kiek Ji tave ves laikytis pasninko.

O pasninkas gali būti sausas, t.y. kai visiškai nevartoji nei maisto, nei vandens. Bet net ir vieno valgio praleidimas yra trumpas pasninkas.

Taip pat gali būti ir vandens pasninkas, kai nieko nevalgai tik geri vandenį tada, kada pats to užsinori.

Taipogi galima pasirinkti ir tokį pasninką, kai pavalgai tik kartą dienoje ir taip laikytis daugelį dienų.

Gali būti ir Danieliaus pasninkas, (aprašas apie tai bus įkeltas žemiau), kai pvz. nevalgai jokios mėsos, pieno produktų, cukraus, vien tik daržoves ir vaisius.

Trumpai tariant, pasninkas gali būti visoks, todėl tegu kiekvienas pasirenka jį pagal savo norą/asmeninę situaciją/ supratimą/ aplinkybes/ sveikatos būseną ir panašiai.

Jei niekada nesate pasninkavęs, tai pradžiai pradėkite nuo mažo.

Pvz. pirmą kartą galima pasninką pradėti praleidžiant po vieną valgį per dieną, kelias dienas iš eilės.

Kitą kartą jau būtų galima pradėti pasninką nuo ryto iki vakaro kokios šeštos valandos, po to didinti iki devynių vakaro, iki vidurnakčio ir t.t., tiesiog kaip Dvasia ves kaskart kai nori imti pasninką. O po to jau būna lengviau išbūti pasninke kad ir iki kitos dienos ryto, ir tai jau galima kartoti dažniau.

Svarbu visada prieš pasninką pasimelsti Dievui ir paprašyti, kad Jis jus paruoštų tam dvasiškai ir kad padėtų tą pasninką išlaikyti, jog tikrai jį (pasninką) išlaikytume taip, kaip Dvasia nori.

Per pasninką stenkitės būti maldoje, skaityti Šv. Raštą, šlovinti, garbinti ir būti mintyse su Dievu.

Prieš nusiteikiant eiti į pasninką, yra gerai pasirinkti tokį laiką, kai žinai, jog neteks būti labai užimtam. Tad jeigu yra galimybė, verčiau pasirinkite tam ramesnį laiką.

Bet jei visgi yra kokių nors darbų pasninko dienomis (darbas, šeima, namai, vaikai ir kt. svarbūs reikalai), tai ne bėda, galima visa tai daryti ir tuo pat metu laikytis pasninko, svarbu jau nevaikščioti į svečius ar nepraleidinėti to laiko šnekučiuojantis su draugais telefonu ir pan., nes tas laikas yra skirtas tik jums su Dievu. Tai yra šventas ir ypatingas laikas tarp jūsų ir Dievo.

Pažvelkime dabar į Danieliaus pasninką, kuris ypač praverstų tiems, kurie galbūt turi kokių nors sveikatos sutrikimų, kas neleidžia jiems eiti į "sausus" pasninkus.

Jis taipogi tinka ir visiškai sveikiems žmonėms.

(Bet jei kas turi labai stiprių sveikatos sutrikimų, ir visgi nori laikytis pasninko, tai dėl to turėtų pasitarti su savo gydytoju).

DANIELIAUS PASNINKAS:

"...pirmaisiais jo karaliavimo metais aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų. Aš NUKREIPIAU savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su PASNINKU, ašutine ir pelenuose....

Tuomet aš, Danielius, gedėjau pilnas tris savaites.

Nevalgiau geistinos DUONOS, nei MĖSA, nei VYNAS neįėjo į mano burną ir nesitepiau (aliejumi), kol praėjo trys savaitės.

Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto.

Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą (angelą), apsivilkusį linu ir susijuosusį strėnas grynu Ufazo auksu.

Jo kūnas buvo kaip berilas, veidas – kaip žaibas, akys – kaip fakelai, rankos ir kojos – kaip žėrintis varis, o žodžių garsas – kaip didelės minios triukšmas.

Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.

Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų. Aš dar išgirdau jo žodžių balsą ir kai išgirdau tai, kritau veidu į žemę, buvau giliai įmigęs. Ir štai ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir mano rankų delnų. Ir jis man tarė: „O Danieliau, didžiai mylimas žmogau! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk tiesiai, nes dabar esu atsiųstas pas tave!“ Kai jis man pasakė tuos žodžius, aš atsistojau drebėdamas. Tada jis man tarė : „Nebijok, Danieliau, nes nuo pirmos dienos, kai tu nukreipei savo širdį (pasninko metu) suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti,

ir aš atėjau dėl tavo žodžių (t.y. dėl tavo prašymų bei maldos).

Bet persų karalystės kunigaikštis (Čia kalba eina ne apie žmones, bet apie kitos dimencijos valdytojus dvasiniame lygmenyje, kurie dvelkia ties tam tikromis tautomis ir šalimis, t.y. apie tamsiųjų dvasinių jėgų kunigaikščius) (jis) priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Ir štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių (angelų), atėjo man į pagalbą. Ir aš palikau jį ten, prie Persijos karalių (kovoje),

ir atėjau tau paaiškinti (atnešiau tau atsakymą) dėl to, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai.....“.

(Dan. 9:2;10:2;).

Taigi, kaip matome, toks stiprus maistas kaip duona ir mėsa buvo pašalinti iš Danieliaus maitinimosi raciono tuo metu, kai jis laikėsi pasninko visas tris savaites, todėl ir mes galime laikytis tokio pasninko, kurio metu galima valgyti visokį lengvą maistą kaip vaisius ir daržoves.

Bet svarbu dar atkreipkime dėmesį ir į tai, kaip gražiai angelas kreipėsi į Danielių sakydamas: "Didžiai mylimas žmogau, kai tu tik nukreipei savo širdį į Dievą ieškoti Jo, tu buvai tuoj pat išgirstas...".

Argi tai ne nuostabūs ir iki ašarų guodžiantys žodžiai, kurie pabrėžia, kad jeigu tu tik atsisuksi į Dievą, Jis tuoj pats atsižvelgs į tave ir tu neliksi neišklausytas.

Tebus šlovė mūsų Tėvui per amžių amžius už Jo nuostabiai tyrą ir neveidmainišką meilę.

Žvelgiant toliau, prisimename, kaip Jėzus nurodė vieną svarbų dalyką sakant, kad ir kaip bepasninkautum, tai turi likti tik tarp tavęs ir Dievo:

„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk (aliejumi) galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. (Mt. 6,16-18).

Taigi, netrimituokime kitiems apie savo pasninkus.

Taipogi nepamirškime ir apie Izaijo pasninką, kuris aprašo, kaip atrodo pilnas pasninkas. Dievas sako:

''Ar ne toks pasninkas, kurį Aš pasirinkau: pašalinkite nedorybės pančius, išlaisvinkite pavergtuosius (melskitės už juos), suteikite laisvę prislėgtiesiems (skelbkite evangeliją), sulaužykite kiekvieną jungą (nusigręžkite nuo nuodėmės). Pasidalink maistą su alkanu, benamius ir vargšus parsivesk į namus, pamatęs nuogą, aprenk jį, nesislėpk nuo savo paties kūno. Tada tavo šviesa nušvis kaip aušra, tavo sveikata išsiskleis greitai, tavo teisumas eis pirma tavęs ir Viešpaties šlovė lydės tave. Tu šauksies, ir Viešpats atsakys, prašysi pagalbos, ir Jis tars: ‘Aš čia!’ Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudą, negrasinsi ir nekalbėsi tuštybių, jei alkstantį pasotinsi kaip pats save ir prispaustajam padėsi, tada tavo šviesa spindės tamsoje ir tavo tamsybė taps šviesa. Tada Viešpats vedžios tave, pasotins tavo sielą sausros metu ir sustiprins tavo kūną; tu būsi kaip palaistytas sodas, kaip neišsenkantis vandens šaltinis. Bus atstatyta tavyje tai, kas seniai paversta griuvėsiais''. (Iz 58:6).

Taigi, kaip matome, maisto nevalgymas tėra tik viena dalis pasninko. Prie pilno pasninko prisideda dar ir tie dalykai, apie kuriuos ką tik skaitėte Biblijos ištraukoje iš Izaijo knygos.

Tad be to, kad nevalgome, mūsų pasninką taipogi telydi atgaila, Švento Rašto skaitymas, kasdienė malda, evangelijos skelbimas paklydusiems, meilė artimui, santarvė ir visokeriopi gailestingumo darbai. Tai turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo dalis, tada bus galima sakyti, kad mano visas gyvenimas yra pasninkas Dievui. Taip atrodo tikras pasninkas, kokio Dievas nori.

Ir pagaliau – džiaugsmas, privalomas pasninkaujant! Nevaikščiokime persikreipusiais veidais, juk Dievas myli linksmą davėją (2 Kor. 9:7). Pasninkas tai auka Dievui. Pasninkaujant turėtų būti patiriama vidinė ramybė ir netgi džiaugsmas, kylantys dėl buvimo Dievo artume, bei dėl vykstančio vidinio dvasinio gydymo, kuriuo Dievas prisiliečia, kad mūsų dvasinis gyvenimas sužydėtų.

/Jėzaus Šviesa/

KITI KRIKŠČIONIŠKI STRAIPSNIAI IR SKAITINIAI