• Jėzaus Šviesa

Ar Jėzus Kristus yra Dievas?

Atnaujinta: 2021-08-22

Daugeliui kyla klausimas, ar Jėzus Kristus yra Dievas? Vieni tam pritaria, kiti sako, kad jis yra Dievo tik Sūnus, dar kiti sako, kad jis tik pranašas arba išminčius, gyvenęs prieš du tūkstančius metų ir panašiai. Bet kas iš tiesų yra Jėzus Kristus?

Pažvelgus į Šventąjį Raštą, randame ten vieną, labai paslaptingai skambančią eilutę, kurioje Jėzus sako:


"Niekas nepažįsta Sūnaus, bet tik Tėvas, ir nei Tėvo niekas nepažįsta, bet tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus panorės tai apreikšti." (Mt.11:27)


Kokiu tikslu Jis taip pasakė? Jeigu Jis visiems girdint, netgi pats save vadino Dievo Sūnumi arba žmogaus Sūnumi? Kam sakyti tokius dalykus, kad " niekas nežino..., ir tik tam, kuriam Jis panorės tai apreikšti.."? Jau vien tai, kad Jis visada save vadino Dievo Sūnumi arba žmogaus Sūnumi, turėtų būti visiems aišku kas Jis toks,

ar ne? Bet kažkodėl, vis dėlto, Jis pasivadindamas save Dievo Sūnumi arba Žmogaus Sūnumi pareiškia, kad ne visiems žinoti, kas iš tiesų toks yra Dievo Sūnus. Nes jeigu Jis tikrai tėra tik Sūnus, Jam nebūtų buvę reikalo sakyti, kad

''ne visi žino, kas yra Sūnus''.

Taigi, pagal šį Jėzaus išsireiškimą: "... bet tik tas, kam Sūnus nori tai apreikšti", aiškiai suprantame, kad Jis yra ne tik Dievo arba Žmogaus Sūnus, bet Jis yra ir kažkas daugiau negu tai. Ši eilutė taip pat duoda suprasti, kad ne kiekvienas, kuris skaito Šventąjį Raštą, tikrai žino ir supranta kas yra Tėvas, ir kas yra Sūnus. Nes kaip jau išsiaiškinome, tai yra paslaptis, kuri bus apreikšta tik tiems, kam Sūnus panorės tai apreikšti.

Didžioji dauguma yra pilnai įsitikinusi, kad Jėzus yra antrasis atskiras asmuo nuo Dievo, t.y. Jo Sūnus. Bet tik ne daugelis įžvelgia ir supranta, kad Jėzus ir yra tas pats Senojo Testamento Dievas Tėvas, atėjęs į žemę žmogaus kūne. Ir Šventasis Raštas mums tai labai gražiai tai pateikia:


"Jus esate mano liuditojai, - sako Viešpats, - ir mano tarnas (Jėzus), kurį išsirinkau, kad žinotumėte ir manimi tikėtumėte, ir suprastumėte, jog Aš ESU JIS (Jis t.y. Jėzus Kristus, tas tarnas. Dievas sako - Aš esu JIS). Pirma manęs nebuvo suformuota jokio Dievo ir po manęs nebus. Aš - būtent Aš esu Viešpats, ir be manęs nėra Gelbėtojo". (Izaijo 43:10 Kar.Jok. Bibl.)


O mes gi puikiai žinome kas iš tiesų yra mūsų Gelbėtojas, apie kurį byloja visas Naujasis Testamentas. Jo vardas - Jėzus.

Ir štai dar viena Senojo Testamento pranašysčių apie Jėzų Kristų. Ši pranašystė buvo užrašyta pranašo Izaijo, 700 metų prieš Jėzaus Kristaus gimimą.


"Nes kūdikis (Jėzus) mums gimė! Sūnus(Jėzus) mums yra duotas! Jis (Jėzus) bus mums valdovas. Jo (Jėzaus) vardas bus: Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, AMŽINASIS TĖVAS, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis (Jėzus) viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu nuo dabar ir per amžius".

(Izaijo 9:6 Biblija)


Dar kitoje Biblijos vietoje parašyta:


"Pradžioje buvo Žodis (Jėzus), tas Žodis (Jėzus) buvo pas Dievą, ir Žodis (Jėzus) buvo Dievas"...Ir Žodis (Jėzus) tapo kūnu (Dievas tapo žmogumi) ir gyveno tarp mūsų. (Jn.1:1 Biblija)


Taigi, kaip matome, čia vėl aiškiai sako, kad Jis yra Dievas, kuris yra Žodis ir, kuris tapęs kūnu, dvelkė tarp mūsų, t.y. vaikščiojo šioje žemėje. Ir štai vėl Jėzus pats sako žydams:


„Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!" (Mt.23:37 biblija)


Ir čia Jėzus aiškiai nurodo, kas Jis toks esąs. Jis duoda suprasti, kad Jis ir yra tas pats Senojo Testamento Dievas Tėvas, kuris ankstesniais laikais siuntė pranašus į savo tautą, kad toji atsiverstų, tik jie neklausė.

Dar kitoje Šventojo Rašto vietoje, matome ką Jėzus pasakė Pilypui:


"Pilypas jam sako: Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus jam taria: „Jau šitiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gi tu gali sakyti: Parodyk mums Tėvą?" (Jn14:9)


"Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse," (Heb 1,3)


O dar kitoje eilutėje parašyta:


"Aš ir Tėvas esame viena". (Jn.10:30)


Taigi, kadangi pats Dievas atėjo žemėn žmogiškame kūne, vien dėl to Jis ir buvo vadinamas Dievo Sūnus arba Žmogaus Sūnus. Bet kaip tik Jis išeina iš žmogiško kūno, kurioje dvelkia nuodėmė, nors Jis nė vienos jų nepadarė, Jis grįžta į savo pirminę padėtį ir vėl tampa tuo pačiu Dievu Tėvu, savo pilnoje šlovėje.

O, kad būtų dar aiškiau, Dievas Tėvas nužengęs žemėn tampa Sūnumi kodėl?

Nes Dievas juk sukūrė žmogų, o žmogus yra Dievo kurinys, kuris yra žemiau už Dievą Tėvą. Tad, kadangi žmogus yra žemiau už Dievą, todėl Dievas Tėvas apsigyvenęs žmoguje, save vadino Sūnumi. Paulius taip pat, savo laiške filipiečiams, aiškino kas toks yra Jėzus:


"Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe TAPO tarnu ir panašus į žmones." (Fil 2,5-7)


Kitais žodžiais tariant, būdamas Dievu Jis nesielgė lyg Dievas ir negyveno kaip Dievas, bet nusižemino iki tarno lygio ir tarnavo mums iki atidavė save mirčiai.

Žinoma, jūs sakysite, tai nejaugi Jis pats sau meldėsi? Ne. Jis rodė pavyzdį savo mokiniams, kaip reikia gyventi šioje žemėje, kol dvelkiame žmogiškame kūne, kuris yra silpnas ir pilnas pagundų. Jūs taip pat galbūt sakysite, " Tai kodėl Jis būdamas Visagaliu Dievu, turėjo pavirsti žmogumi, kad atpirktų žmonijos nuodėmes"? Atsakymas yra paprastas.

Kadangi pirmoji nuodėmė buvo padaryta žmogaus, todėl ji ir turi būti atpirkta žmogaus. Štai kodėl Jėzus, t.y Dievas turėjo ateiti žmogaus kūne ir sumokėti pilną kainą. Sakysite, " Tai tada kaip Tėvas gali būti dar ir Sūnus?". Tai paprasta. Taip kaip jūsų Tėvas būdamas vienas asmuo kažkam yra brolis, dar kažkam yra sūnus, kažkam tėvas, dar kažkam anūkas, ir dar kažkam senelis, taip ir mūsų Dievas Tėvas gali apsireikšti skirtingose formose, atitinkamai pagal tai, kokią rolę Jam reikia atlikti. Šiuo atveju Dievas Tėvas nužengęs žemėn tampa Sūnus, nes yra apsivilkęs žemišką kūną, kuris nėra tobulas ir kuriame dvelkia nuodėmė. (Nors žinome, kad nuodėmė dvelkia kūne, Jėzus nepadarė nei vienos nuodėmės).


"Bet Viešpats, Izraelio karalius, jo atpirkėjas, kareivijų Viešpats, sako: “Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito Dievo." (Iz 44,6)


Čia matome, kaip Senąjame Testamente, Dievas save vadina ‘’Pirmuoju’’ ir ‘’Paskutiniuoju’’. Kas dar save šitaip vadino? Argi ne Jėzus? Štai pažvelkime, ką Jėzus kalbėjo apie save Naująjame Testamente.


‘’Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis“. (Jn. Apr. 22:13)


"Jį išvydęs, aš (Jonas) puoliau Jam (Jėzui) po kojų tarsi negyvas. Bet Jis (Jėzus) uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: “Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen." (Apr 1,17-18)


Iškyla klausimas, ar Jėzus melavo ar visgi kalbėjo tiesą? Jei Jis kalbėjo tiesą, reiškia Jis sakėsi esąs Dievas. Ir tai yra priežastis, kodėl žydai Jį nukryžiavo. Jie kaltino Jį piktžodžiavimu, nes Jis save vadino Dievu.


"Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu Abraomas buvo, Aš Esu!“ (Jn.8:58)


Jėzus gi nesako - " pirmiau negu Abraomas buvo aš "BUVAU", bet Jis sako: "AŠ ESU". Nes Dievas niekada nebuvo ir nebus, bet Dievas, Jis visada YRA, t.y. Jis visada YRA ESANTIS (esamąjame laike). O pagal Senąjį Testamentą, Dievo vardas yra "AŠ ESU". Ir kadangi žydai tai puikiai žinojo, išgirdę Jėzų sakantį ant savęs, kad Jis yra "AŠ ESU", griebėsi akmenų, nes šitaip pasakęs, aiškiai davė suprasti, jog Jis yra Dievas.


"Jėzus tarė: Aš ir Tėvas esame viena. Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti. O Jėzus paklausė jų: “Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?” Žydai Jam atsakė: “Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą, kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu”. (Jn 10,30-33)


Vėlgi, kaip matome, žydai puikiai suprato ką Jėzus kalbėjo ir kuom save vadino bei ką apie save skelbė. Jie puikiai suprato, kad Jis save vadina pačiu Dievu.

Panagrinėkime kitas rašto vietas.


"Tomas atsakydamas tarė Jam (Jėzui): Mano Viešpatie ir mano DIEVE!” (Jn 20,28)


Kaip matome, Tomas Jėzų vadina Dievu ir Viešpačiu, o Jėzus jo nesudraudė ir neišsigynė tokio kreipinio į save.


"O Sūnui Dievas sako: “Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo skeptras yra tavo karalystės skeptras." (Heb 1,8)


Čia Dievas kreipiasi į Sūnų ir vadina Jį Dievu. Šiuos žodžius iš Psalmių

(Ps 45,6: " O Sūnui Dievas sako..."), Paulius aiškino Hebrajams, t.y žydams, kad jie buvo skirti Sūnui.

Paulius taipogi rašo ir korintiečiams:


"..šio amžiaus kunigaikštis apakino jų protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa." ( 2Kor.4:4)


Aiškiai parašyta, kad Jėzus yra Dievo atvaizdas. Kadangi Jėzus buvo žmogiškame kūne, kuriame dvelkė nuodėmė, todėl Paulius ir sako, kad Jėzus yra Dievo atvaizdas. Bet palikęs kūną, Jis grįžta į savo pirminę padėti, t.y vėl tampa Tėvu, savo pilnoje šlovėje, kuris yra Dvasia.


Prisiminkime ir vėl:


" Nes kūdikis (Jėzus) mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo (Jėzaus) vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, GALINGASIS DIEVAS, AMŽINASIS TĖVAS, Ramybės Kunigaikštis“. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius". (Iz 9:5)


Taigi, kas turi ausis klausyti, teklauso!


"Ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės tai apreikšti." (Mt 11,27)


/Jėzaus Šviesa/


KITI KRIKŠČIONIŠKI STRAIPSNIAI IR SKAITINIAI

61 peržiūra0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską