Ar gali išgelbėti tikėjimas be klusnumo?

Tiesa, kad esame išgelbėti malone per tikėjimą, taip sako Dievas Šventajame Rašte (Ef 2:8). Taip pat Jis sako, kad tikėjimas veikia kartu su darbais, o be darbų tikėjimas - nevaisingas (Jok 2:20).

“Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro?” Jokūbo 2:21

Kodėl Abraomas tai darė? Nes buvo klusnus. Kodėl Dievas to prašė? Kad išmėgintų tikėjimą. Abraomo tikėjimas veikė kartu su Jo darbais, kurie patvirtino tikėjimą, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

“Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.” Jokūbo 2:26

Tačiau tikėjimo darbai, nėra tiesiog geri darbai. Tai darbai, atlikti Dieve iš klusnumo Jam. Tai Jo valios vykdymas, kuris seka po savęs atsižadėjimo, kūniškumo nukryžiavimo.

“...kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia. Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis.”

1 Petro 4:2-3

Malonė nėra besąlygiškai atverti vartai į Dangaus karalystę vien už tai, kad mes tikime. Tai Dievo kvietimas ir suteikta galimybė mums, nusidėjėliams, būti išgelbėtiems. Malonė, tai siauras kelias, kurį Viešpats nutiesė ten, kur jo nebuvo ir niekada nebūtų, jeigu ne Dievo meilė ir gailestingumas mums, parodytas per Jėzų Kristų. Malonė - tai Dievo Žodis, skirtas mums, kad galėtume pažinti Tiesą. Bet kas iš tos malonės, jeigu mes neiname keliu, kurį Jis rodo? Kas iš tos malonės, jeigu mes neklausome Jo Žodžio, arba klausome ir nevykdome? Kokia nauda žmogui, kuris malonę priima kaip pigią dovaną? Ir kaip padėti tam, kuris neištiesia rankos, kad priimtų pagalbą, ir neatveria širdies? Malonė, tai pagalba, o ne nuosprendis. Nuosprendis priklauso nuo mūsų atsako į malonę.

Dievo pažadai priklauso tiems, kurie paklūsta Jo valiai. Mes gauname Dievo pažadus tada, kai vykdome Jo Žodyje išdėstytas sąlygas. Tai atgaila, tikėjimas ir klusnumas.

Dievas gailestingas, Jis atleidžia kaltes kiekvienam, kuris atgailauja - tai Jo malonė. Bet yra ir sąlyga - tai mūsų klusnumas. Jeigu norime, kad Dievas atleistų mums, mes taip pat turime atleisti kitiems:

“atleiskite, ir jums bus atleista.” Lk 36:37

Kaip palyginime apie karalių, kuris dovanojo didelę skolą savo tarnui, nes anas labai maldavo, neturėdamas iš ko atiduoti. Karalius jo pasigailėjo ir paleido. Bet kaip pasielgė tas tarnas? Jis sutiko savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skoligas ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: “Atiduok skolą!”. Tai sužinojęs valdovas pasišaukė jį ir tarė:

“Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!” Karalius užsirūstino ir atidavė jį budeliams. Mt 18:23-35

Dievo malonė mums priklauso nuo mūsų klusnumo Jam. Jis yra tas, kuris duoda ir paima, Jam priklauso visi sprendimai, Jis nustatė savo tvarką, kuriai mes paklūstame ir esame palaiminti arba nepaklūstame ir prarandame palaiminimus. Iš Dievo pusės malonė, iš mūsų - klusnumas. Tik tada kai tai veikia drauge, ateina išgelbėjimas.

“Būdamas Sūnus, Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas visiems, kurie Jam paklūsta, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.” Hebrajams 5:8-10

“Tikrai, klusnumas yra geriau negu auka, ir atsidavimas – negu avinų taukai. Nes nepaklusnumas yra ne mažesnė nuodėmė už būrimą, o pasikliovimas savimi tarsi stabų blogis.” 1 Samuelio 15:22-23

“Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų.” Jokūbo 4:7-8

/Viktorija Velkė/

KITI KRIKŠČIONIŠKI STRAIPSNIAI IR SKAITINIAI