Dievo meilė

''Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, jos pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna. Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, jis būtų visiškai paniekintas (išjuoktas)''. (Giesmių Giesmė 8:6-7)

Giesmių giesmė sako, kad Dievo meilė yra stipriausia liepsna, ir karšta kaip ugnis. ''Daugybė vandenų neužgesins meilės, ir srovės nepaskandins jos''.

Vandenys ir srovės simbolizuoja skausmą, kančią, bėdą, pavojų.

O tai reiškia, kad netgi kančia, kurią Jėzus turėjo patirti dėl mūsų, nepajėgė atskirti mus nuo Dievo meilės. Parašyta, Jo ''meilė stipri kaip mirtis''.

O mirties, kaip žinome, niekas per tiek tūkstančius metų nepajėgė nugalėti,

štai kokia stipri yra mirtis, kuri sulyginama su Dievo meile mums.

Ir tik vieną kartą žmonijos istorijoje, mirtis buvo nugalėta ir įveikta stipresnės jėgos, t.y Kristaus meilės mums.

TIK VIENĄ KARTĄ VISOJE ŽMONIJOS ISTORIJOJE!!!

Štai kokia stipria meile Jis mus pamilo. Todėl ir nenuostabu, kodėl Paulius sako:

''nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

(Rom. 8:38-39)

Giesmių Giesmė taip pat sako, kad ''meilė yra pavydi''

Tokia yra Dievo meilė mums. Taip kaip vyras pavydi savo žmonos,

taip Viešpats pavydi savo bažnyčios.

Saliamono parašytoje giesmėje, Dievo pavydas yra netgi sulyginamas su ''mirusiųjų buveine''. Tai žudantis pavydas, kuris privertė Jėzų aukotis dėl mūsų net iki mirties, kad grįžtume pas Jį. Nuo senų laikų bažnyčia Biblijoje vaizduojama kaip pasileidėlė žmona. Ozėjo knygoje, taip pat matome vyrą, kuris simbolizuoja Kristų,

atleidžiantį savo žmonai už neištikimybę (t.y simboliškai bažnyčiai),

kuri iškeitė savo sutuoktinį į kitą, mainais už pigią dovaną.

Todėl žiūrėkime, ir būkime atsargūs, kad neiškeistume Dievo į pasaulį, kuris yra tik laikinas. Nes kai tik mūsų širdis ir akys ima dairytis į tai kas iš pasaulio, širdyje ima kilti visokie norai ir geismai, kurių Dievas pavydi. Užgimus šiems norams, jie pradeda vis labiau stiprėti, iki tokio lygio, kad imame ir įgyvendiname juos. Taip galiausiai atiduodame savo širdį pasaulio dalykams.

Tampame nebeištikimi tam, kuriam ją pažadėjome ir atidavėme,

kai pirmą kartą pamilome. Kaip dabar ją atiduosime kitam?

Todėl akylai budėkime. Ir elkimės kaip parašyta:

''Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant savo rankos''.

Supraskime, kad Jis pavydi mūsų meilės, mūsų minčių, mūsų dėmesio ir linkstančių širdžių pasaulio link. Laikykime Dievą arti savo širdies ir arti savo lupų. Kiekvieną praslinkusią minutę, tyliai stebėkime iš šalies kur klaidžioja mūsų mintys ir mūsų širdys. Pradedant nuo dabar, siekime minčių švarumo visame kame. Kiekviename žingsnyje, kiekviename ištartame žodyje, ir kiekviename poelgyje. Te mūsų vidus prisipildys Dvasios mintimis, norais ir valia.

Te Viešpaties Dvasia išgrynins mus ir padarys skaidrius kaip žėrintį krištolą, kaip aukso nulietą papuošalą Viešpaties rankoje.

/Liana Victoria/

KITI KRIKŠČIONIŠKI STRAIPSNIAI IR SKAITINIAI