Tai vienas sunkiausių krikščionybės reikalavimų daugeliui krikščionių. Daug kam tai didžiulis iššūkis perlipti per save, per savo pyktį, per savo išdidumą, per įsiskaudinimus ar per savo žmogišką, neretai klaidingą supratimą, kad pradėtume laiminti savo priešus... Retas krikščionis sugeba išlikti siaurame kelyje, kuris reikalauja visiško nusižeminimo prieš Viešpatį, kad galėtų laiminti ir melstis už tuos, kurie, galbūt, kažkuom nepatiko ar neįtiko, ar pasidalint kažkuom nesugebėjo. Raukite lauk iš savo širdžių priešiškumą, nemeilę, keiksmus, sarkazmus, apkalbas ir betkokį pyktį kitam žmogui. Nustokite triukšmauti ir piktintis. Nustokite liūdinti Šventąją Dvasią.
''Bet Viešpats yra savo šventykloje, tenutyla visas pasaulis prieš Jį!“ (Hab. 2:20).
''Tenutyla kiekvienas kūnas Viešpaties akivaizdoje, nes Jis pakilo iš savo šventos buveinės“. (Zach. 2:13).
Kai Viešpats užklups jūs netikėtai jūsų pyktyje ir nemeilėje, visi akimirksniu bus nutildyti ir pagauti savo pačių negailestingume. Kiekviena burna užsprings savo piktais žodžiais. Kiekvienas turės praryti savo kalbamą bjaurastį. Už kiekvieną įžeidimą kitam žmogui, bus pareikalauta atsiskaityti. (Mato 12:35-37).
