top of page

Koks žmogus skaitosi tikras krikščionis?

Daugelis žmonių mano, kad užtenka pasakyti ''tikiu'' ir pasikrikštyti, ir jie jau manosi esą tikri krikščionys ir yra išgelbėti. Bet deja, tai didelė klaida taip manyti. Šių dalykų nepakanka, kad galėtum vadinti save tikru krikščioniu.



Visų pirma, jei esi tikras krikščionis, tu turi skaityti Šventąjį Raštą - Bibliją, pradedant nuo Naujo Testamento, kad susipažintum su evangelijom ir su Jėzaus bei apaštalų mokymais. Nes jei nežinosi kas parašyta Šventąjame Rašte, tai kaip tu žinosi, ko iš tavęs reikalauja Dievas ir ko tau reikia, kad gautum amžinąjį gyvenimą?

Tikras krikščionis turi žinoti Jėzaus paliepimus ir sąžiningai, su visu nuolankumu, taikyti juos kiekvieną dieną, savo gyvenime. Ne vieną dieną per savaitę, ne dvi, bet kiekvieną dieną.

Jeigu Jėzus pasakė: nemeluok, neveidmainiauk, neliežuvauk, nepaleistuvauk, nesvetimauk, neflirtuok ir nekoketuok su svetimais, negarbink stabų, negeisk ir nesivaikyk turtų, nekeršyk, į piktą atsakyk gerumu, aukokis vardan meilės, atsuk kitą skruostą, laimink savo priešus, pašalink keiksmažodžius iš savo burnos, atleisk savo broliui, kad ir 77 kartus, melskis ir pasninkauk taip ir anaip, o ne kaip pagonys tai daro ir t.t. tai mes privalome visus šiuos ir kitus Jėzaus paliepimus vykdyti kiekvieną dieną, o ne kartą į metus, tarkim per velykas, ar dar kažkokią kitą pasitaikiusia proga.

Mums privalu skaityti šventą raštą ir juo gyventi kiekvieną dieną. Turime mąstyti apie Dievo paliepimus, apie Jo mokymus ir Jo nuostatus pastoviai. Mąstyti ir galvoti, kaip nugyventi šią dieną, ir kiekvieną sekančią dieną taip, kad juos visus vykdyčiau ir nepažeisčiau. Ir būtent šitokios mintys kasdien sukasi tikro krikščionio gyvenime.


Tikras krikščionis neapkenčia nuodėmės ir daro viską, kad ją pašalintų iš savo gyvenimo ir iš savo širdies norų.


Tikras krikščionis atgailauja kasdien, meldžiasi kasdien, ir pasninkauja kai Dievas veda į pasninką.


Tikras krikščionis kiekvieną savo gyvenimo sekundę seka ir stebi savo mintis, kad galėtų pagauti betkokią nešvarią mintį įsėlinusią vidun ir ją sustabdyti. Jis meldžiasi ir prašo Dievo, kad Dievas skaistintų, tyrintų ir apvalytų jo protą, mintis ir širdį.

Ir toks krikščionis seka ne tik savo mintis, bet ir savo žodžius, savo poelgius ir savo darbus. Ir jei kažkokiu būdu jie susiteršia, jis atgailauja ir prašo Dievo atleidimo.


Tikras krikščionis visada vaikšto dvasioje ir tiesoje, t.y. bešališkai vykdydamas tiesą ir teisingumą visuose dalykuose, neatsižvelgdamas į asmenis ar į savo norus. Jis tiesą ir teisingumą iškelia aukščiau visko, aukščiau visų ir aukščiau savęs.


Tikras krikščionis meldžiasi ir pasninkauja už kitus žmones dėl įvairių dalykų ir laikosi meilės įstatymo, kuris yra meilė Dievui ir žmogui. Todėl toks krikščionis dirba ir disciplinuoja save aukotis, būti kantrus su kiekvienu, būti malonus ir švelnus ir pasitarnaujantis Dievui bei žmonėms, pagal tai, kaip liepia Dievo žodis.


Tikram krikščioniui taipogi nebeįdomūs ir pasaulio dalykai, kaip pvz., savęs įsiteikimas, kad patikti žmonėms, bet verčiau siekimas, kad įtikti Dievui.


Tikras krikščionis nesisėda garbingiausiose vietose, jis neieško sau naudos, nesiekia sau žmonių dėmesio, garbės ar pripažinimo, bet yra nuolankus, romus, siekiantis pripažinimo iš Dievo. Todėl toks žmogus veikia tyliai, žinodamas, kad Dievas jį mato, ir to jam pakanka. Tame jis randa pasitenkinimą ir dvasios pilnatvę.


Tikram krikščioniui nebeįdomios pasaulietiškos pažiūros ir ambicijos: šventas raštas visa tai vadina sąšlavomis, visokie turtai, prabanga ir daiktai, kurie neva ‘’auksu žiba’’, taipogi žymus vardas, karjeros siekimas, savo svajonių ar savo asmeninių siekių realizavimas, asmeninis įvaizdis ir imidžas, beprotiška meilė sporto šakoms, madoms, grožiui, atletiškam kūnui, investuojant valandų valandas, dirbant su savo kūno išlenkimais, įvairių sporto šakų sekimas, krepšinis, futbolas ir pan., įvairių ikonų ir visokių įžymybių sekimas socialiniuose tinkluose, kurie yra tiesiog garbinami mirtingųjų ir daugeliui jie tampa stabais. Jėzus sako, viso to siekia ir trokšta pagonys, bet Dievas jums ne taip skyrė. (Mato 6:31).


Tikram, atgimusiam iš naujo krikščioniui visa tai neberūpi, bet verčiau kuklumas visuose dalykuose, pašalinant nereikalingus dalykus, nes tik tokiu būdu tada yra įmanomas Dievo valios vykdymas, Dievo karalystės siekimas ir gyvenimas Jam. Kitu atveju, kai žmogus apsikrauna save dideliu užimtumu, bizniais, reikalais, karjeromis, hobiais, laisvalaikio leidimu, nesibaigiančiais malonumais ir kitais dalykais, tada nebelieka laiko Dievui ir tada darosi netgi sunkiau tarnauti Dievui, nes turtų apgaulė, galvos skausmas kaip juos apsaugoti, visokeriopas perdėtas užimtumas savo gyvenimo kokybės gerinimu, malonumai ir kiti panašūs dalykai atima tavo brangų laiką, kurį galėtum skirti Dievui ir savo sielai skaistinti bei gelbėti.

Na, o tikras krikščionis visiškai pasitiki Dievu, ir žino, jog visų tų dalykų siekia pagonys, pasak paties Jėzaus žodžius (Mato 6:31). Tikras krikščionis pasitiki ir žino, jeigu jam kažko prireiks, Dievas tuom pasirūpins. Todėl toks krikščionis nepergyvena dėl to, ką jis valgys ar kuom apsirengs. Jei Dievas pamaitina padangių paukščius, tai tuo labiau Jis pamaitins ir savuosius, kurie tiki Juo ir siekia Jo veido kiekvieną dieną.

Taigi, tikro krikščionio mąstymas ir gyvenimo būdas yra visiškai priešingas pasauliečių gyvenimo būdui ir netgi drungnų krikščionių gyvenimo būdui.

Pakanka gyventi paprastai ir tuo pat metu, nepražiopsosi savo tikrojo gyvenimo tikslo - siekio pasiruošti amžinam džiaugsmui su Dievu. Ir šis džiaugsmas niekada iš tavęs nebus atimtas, tai truks visą amžinybę. Karjeros pasibaigs, turtai praeis, žymus vardas pasimirš, visokie daiktai išnyks, bet gyvenimas su Dievu niekada nepasibaigs, ir tame yra amžina palaima. Ar supranti savo amžinybės su Dievu siekimo svarbą?


Taigi, negana to, kad turėtume atsisakyti pasaulietiško kelio ir mąstysenos, ir gyventi kukliai, bet Jėzus prie viso to, mums dar liepia skelbti išgelbėjimo naujieną, per Jėzaus Kristaus auką už nuodėmes, paklydusioms sieloms. Todėl tai dar viena priežastis, kodėl mums būtina neapsikrauti visokeriopais užimtumais ir rasti laiko skaityti Naują Testamentą bei susipažinti su tuom, kas ten parašyta, kad galėtume ne tik patys vykdyti Dievo paliepimus, bet taipogi ir skelbti išgelbėjimą. Mums privalu žinoti evangelijas, kitaip mes nebūsime įgalūs išsamiai paaiškinti tikėjimo Kristumi netikintiems ir tiems, kurie kiekvieną dieną eina į mirtį ir į pražūtį.


Ir šis paliepimas, skelbti išgelbėjimą, nėra skirtas tik kunigams, pastoriams ar misionieriams. Šis paliepimas yra skirtas visiems, kurie nuoširdžiai ir tikrai tiki Jėzumi Kristumi. Mes visi, kurie Juo tikime, esame tikėjimo liudytojai ir privalome liudyti apie išgelbėjimą kiekvienai sielai. Toks yra Jėzaus paliepimas mums. Ir nesvarbu, ar tu jaunas ar senas, didelis ar mažas, visiems iki vieno, kurie tikime, Jėzus liepė eiti ir skelbti išgelbėjimą paklydusiems (Mato 28:19). Ir tikėjimo skelbimas aplinkiniams, tai yra dar vienas tikro krikščionio bruožas. Nes toks žmogus vykdo Jėzaus įsakymą skelbti evangeliją. Tas, kas laikosi Jėzaus įsakymų, tas yra tikras krikščionis.


Tikras krikščionis myli savo artimą, myli nepažįstamą ir myli savo priešą. Tikras krikščionis daro meilės ir gailestingumo darbus. Evangelijos skelbimas žūstantiems irgi yra meilės išraiška, nes tai gelbėja žmogaus sielą.

Tikras krikščionis taipogi sušelpia stokojančius, padeda tiems, kurie prašo pagalbos įvairiuose dalykuose ir neatsisako padėti bei patarnauti vargšams, sergantiems, artimiems, draugams ir nepažįstamiems.


Tad galiu jus užtikrinti, tikrai nėra taip parašyta Šventame Rašte, kad jeigu tik pasikrikštysi būsi išgelbėtas. Tai netiesa. Bet verčiau Jėzus sako, kad tas, kas ištvers iki galo, tas gaus gyvenimo vainiką. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad turėsi įrodyti savo tikėjimą paklusnumu Dievui, kiekvieną dieną, perlipant per save, per savo norus, per savo ego, per savo išdidumą, per savo asmeninius siekius ir ambicijas. Tai reiškia, kad turėsi įrodyti savo tikėjimą, kasdien nešant savo kryžių, kasdien paneigiant save kitų gerovės ir meilės labui, kasdien meldžiantis ir atgailaujant, ir galbūt, patiriant kentėjimus bei neteisybę tam tikrais savo gyvenimo momentais, ir negana to, taipogi laiminant savo skriaudėjus, kai patiriate skriaudą.

Tai reiškia, kad turėsite eiti siauruoju keliu iki pat tol, kol Dievas jus pasišauks. Ir tas, kas ištvers šitokį tikėjimo Kristumi kelią iki galo, tas ir gaus gyvenimo vainiką - t.y. išgelbėjimą, t.y. amžiną gyvenimą.


Tad pasikrikštyti ir pasakyti ‘’tikiu’’, tikrai neužtenka, kad įžengti į Dievo karalystę. Nes Dievas nori gyvo tikėjimo, kurį lydėtų tikėjimo darbai, liudijantys, jog jūsų tikėjimas yra tikras. O mirusio tikėjimo, kuris yra be tikėjimo darbų, Dievui nereikia. Nes tai nevaisingas tikėjimas, vien tik tušti žodžiai, neturintys jokio svorio.


''Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas''. (Jok. 2:26).


Yra daug krikščionių, bet vieni šalti, kiti drungni, o dar kiti karšti ir degantys savo širdyse dėl Dievo. Tie karštieji ir yra tikrieji krikščionys. Jie karšti, nes vykdo Dievo įsakymus visomis jėgomis.


O koks krikščionis esi tu? Karštas? O gal drungnas, kuris sakosi, kad tiki, bet nelabai stengiasi laikytis Jėzaus įsakymų ir vykdyti Jo paliepimus KIEKVIENĄ DIENĄ, bet tik kartais?

Na, o gal ir stengiesi laikytis, bet tik truputį, tai šen tai ten, bet ne ''abiem rankom ir ne abiem kojom'', o tik ''viena ranka ir viena koja''???

Ar jūs aplamai suinteresuotas skelbti išgelbėjimą paklydusiems kai tik tam pasitaiko proga?


Supraskite, jog nepakanka parašyti ''amen'' šen, ir ''amen'' ten, po vienu ar kitu krikščionišku postu ir manyti, kad jau esi tikras krikščionis.


Jėzus kalbėjo palyginimą:

''Sėkla pasėta tarp erškėčių – tai tas (žmogus), kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas''. (Mato 13:22).


Jei nedėsite pastangų rasti laiko Dievui ir nepatrauksite į šalį visokius užimtumus, jog Jo žodis galėtų įsišaknyti į jus, jog pradėtumėte gyventi paklusnų Dievui gyvenimą, tol nieko nebus.

Mat jums reikia rasti laiko dirbti ir tarnauti Dievui bei mąstyti apie Dievo įsakymų vykdymą. Kol nepradėsite sąžiningai dirbti su savimi kasdien, disciplinuoti save kasdien, kol nepradėsite dirbti su savo nuodėmėmis kasdien, tol būsite tik drungnas krikščionis, panašus į pagonis, kuriems pražūtis, šimtas procentų, garantuota.


Juk šiame pasaulyje nieko nėra žmogui brangiau už jo paties sielą. Tad kodėl vengiate ja pasirūpinti, bet labiau rūpinatės kūniškais dalykais, kurie vistiek yra laikini, ir anksčiau ar vėliau vistiek praeis ir sunyks?

Bet kadangi siela gyvena amžinai, todėl raginu, pradėkite rūpintis jos ateitimi, kur ji praleis savo amžinybę.


Taigi, įvertinkite savo tikėjimą? Ar jis vertas tikro krikščionio vardo? Ar tikrai esate atsidavę Viešpačiui visu kūnu, visa siela, visomis jėgomis, visa širdimi ir visu tuom ką turite?

O gal jūs gyvenate tik sau? Dėl savęs? Dėl savo malonumo, dėl savo pilvo, kur viskas tik man ir dėl manęs, na ir galbūt mano šeimai?

Ar visgi, visa ką darote, darote tai Dievui?


Ar jūs valgote Dievui, ar keliatės ir miegate Dievui? Ar elgiatės ir gyvenate taip, lyg jūsų visi turimi dalykai, daiktai ir visa nuosavybė, kuriais palaimino jus pats Dievas, priklauso Jam? Ir jei ištiks tokia situacija, kad kažkam reikia piniginės pagalbos, ar panaudosite savo palaiminimus Dievo šlovei ir pagelbėsite prašančiam, nes tokia yra Dievo valia, jog šitaip elgtumėtės su tuom, ką Dievas jums davė?

Ar jūsų visi darbai, tame tarpe namų ruošos darbai, ėjimas į darbą, gailestingumo darbai, rūpinimosi kitais darbai, pagalbos kitiems darbai, kurių reikalauja situacijos, ar jie daromi Dievui ir dėl Jo šlovės? Gerai pamąstykite, kam yra skirtas jūsų gyvenimas? Ar jis yra skirtas jums ar jis yra skirtas Dievui?


Išsitirkite savo širdis, išsitirkite savo tikėjimą.

Juk yra prašyta, kad Kristus mirė už mus ir sumokėjo didžiulę kainą savo krauju, todėl mes nebepriklausome patys sau, bet mūsų kūnai ir mūsų gyvenimai ir mūsų nuosavybės dabar yra Jo nuosavybė (I Korint. 6:19).


Todėl dar kartą klausiu, kaip jūs gyvenate? Ar gyvenate taip, lyg būtumėte Jo nuosavybė, paklusdami Jam visuose dalykuose ir darydami viską Jo šlovei? O gal gyvenate taip, lyg priklausytumėte patys sau ir todėl darote ir gyvenate taip, kaip patys norite?


Jis juk mirė dėl mūsų, tai ar mes neturėtume gyventi Jam ir dėl Jo? Ar neturėtume visą savo gyvenimą ir visą savo širdį pašvęsti ir atiduoti Jam?

Kur mūsų sąžinės jausmas? Jeigu Dievas yra teisingas, argi mes neturėtume irgi būti teisingumo vaikai ir vykdyti teisingumą Jo akivaizdoje ir vykdyti tai kas yra teisinga?

Tai kodėl neatiduodame ir nepašvenčiame savo gyvenimo visu šimtu procentų Jam, bet tik dalinai, ir kodėl nevykdome Jo valios?


Kodėl esame drungni ir abejingi? Kodėl nevisada pasitikime, kad Dievas gali mums padėti visame kame ir suteikti ko mums reikia visuose dalykuose pagal Jo valią, jei tik tarnausime Jam ir pasišvęsime Jam?

O gal jūsų tikėjimas silpnas? Arba jūs galbūt manote, jog žinote geriau už Dievą, arba Dievas nepakankamai galingas jums padėti? O gal dvejojate ar išvis Dievas egzistuoja, todėl pristinga tikėjimo pasišvęsti Jam visu savo gyvenimu ir visa širdimi?

Jeigu taip, melskite Dievo, jog suteiktų nepajudinamą tikėjimą, kuris gelbėja sielą ir, kad pašalintų visas dvejones.

Nes jei neturime tikėjimo, mes neįstengsime Jam paklusti, o nepaklusnumas veda į pražūtį.


Taigi, mielieji, meldžiu ir raginu jus, rimtai pradėti žiūrėti į savo tikėjimą. Pradėkite siekti šventumo visame kame ir sekti paskui Jėzų Kristų vykdant Jo paliepimus, kurie buvo paminėti šiame straipsnyje.

Gyvenkite kiekvieną dieną visame nuolankume prieš Dievą, tikėdami Jį. Gyvenkite atgailaudami už visas savo žinomas ir nežinomas nuodėmes kasdien, ir išlikite atgailaujantys, kad Viešpats jums padėtų apsivalyti ir išsitobulinti savo tikėjimą.

Melskitės kiekvieną dieną, ryte ir vakare ar kiek tik galite. Kuo daugiau, tuo geriau. Raskite laiko pasninkui.

Prašykite, kad Jis duotų jums Šventosios Dvasios patepimą, be ko niekas nebus išgelbėtas ir be ko niekas negali vykdyti Dievo valios bei Jo paliepimų. Prašykite, kad Dievas atnaujintų jūsų dvasią savo Šventąja Dvasia.

Atkirskite nuo savęs visas savo nuodėmes, vieną po kitos. Nustokite apkalbinėję, keikę, melavę, veidmainiavę, sukčiavę, pykę, baręsi, šmeižę, keršiję, neatleidę ir t.t.

Raudokite kaip niekada neraudojote, šaukitės Dievo, kaip niekada nesišaukėte. Nusižeminkite prieš Dievą, kaip niekada nebuvote nusižeminę ir pripažinkite Jam savo širdies nuodėmingumą, kad Jis ateitų pagalbon. Gelbėkitės kol galite, gelbėkitės iš šios žūstančios kartos, nes Dievo diena arti ir rytojus niekam nepažadėtas.

Tu nežinai, kada ateis tavo eilė stoti priešais Dievo sostą. Tai gali būti, kad ir rytoj!

Dievas tepadeda ir telaimina jus, kad išgirstumėte Jo žodžius ir Jo paraginimą, kol Jis eina pro šalį belsdamas į kiekvieno iš jūsų širdies duris. Nenusigręžkite nuo Jo raginimo, bet įsileiskite savo sielos draugą ir savo gelbėtoją vidun, į savo širdį, nusiteikę paklusti Jam, nes tik Jis gali jus išgelbėti. Amen.


/Jėzaus Šviesa/



88 peržiūros

1 Comment


Rūta Žalia
Rūta Žalia
Jun 22, 2023

Koncentruotai ir tiesiai į dešimtuką, verčia rimtai susimąstyti. Ačiū ir telaimina Viešpats ❤️

Like
bottom of page