Kai tikėjimo kelionė darosi per sunki

Atnaujinta: 2021-08-22

Keletas paskatinimo žodžių tiems, kurie dar tebėra kūdikiai tikėjime, ir pergyvena dėl savo kelionės, kurioje neretai daug kur klysta.


Atėję į tikėjimą, Dievo vaikai dažnai liūdi dėl nesugebėjimo iškart vaikščioti teisume, ir tai yra suprantama, nes jie nori tuoj pat pildyti Dievo valią, pagal Jo žodį, mat to trokšta Dvasia. Bet toks vidinis liūdėjimas, kuris kyla dėl nesėkmingo vaikščiojimo teisume yra gerai, nes tai reiškia, kad Dievo Dvasia yra su jumis,

ir kai negerai pasielgiate, Ji jums liudija (prabyla į širdį) liepdama atgailauti.

Bet neretai, kai kurie atėję į tikėjimą, tikisi greitai pasiekti tobulumą, o pamatę,

kad nekažkas gaunasi labai save už tai plaka arba netgi puola į neviltį.

Žinoma, ant nuodėmės pykti reikia, bet viskas turi būti daroma balanse, blaiviame prote ir supratime.

Tad, kad pasiekti kažkokių tai rezultatų dvasiniame tobulėjime, pirma turime suprasti, kad tam prireiks laiko. Visiškas tobulumas ateis tik Kristui sugrįžus,

bet iki tol, mes tikrai galime keistis ir stiprėti savo tikėjimo kelyje.

Kaip ten bebūtų, joks miestas per dieną nepasistatė, todėl ir pirmieji žingsniai visada bus nestabilūs ir drebantys. Bus daug nukritimų ir atsistojimų. Visa tai yra normalu iki kol mūsų žingsniai pamažu ims tvirtėti.

Diskutuojant šia tema, noriu, jog atmintumėte, kad Dievas beveik visais klausimais, pirmoje eilėje visada akcentuoja kantrybę, ir liepia išmokti laukti Dievo veikimo. Mat Dievas geriau už mus žino, ko mums reikia, bei kada ir kam mes esame pasiruošę. Jis moko treniruoti savo kantrybę ir tai taipogi reiškia - būkite kantrūs ir su savimi. Dievas sako:


''Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails''. (Izaijo 40:31)


Laukimas ugdo kantrybę, ir yra vienas iš Dvasios vaisių, kuris mums taip visiems yra reikalingas. Štai kaip Dievas nuo pat pradžių jau ima veikti mumyse. Jis ugdo kantrybę, kol mes dar tik stojamės ir krentam.

Tad kritimas ir stojimasis nėra blogai, nes tai galiausiai atneša gerų vaisių - taip yra ugdoma kantrybė.

Juk būtent iš pelenų Dievas padaro grožį (Izaijo 61:3). Juk iš sudužusio, o ne iš sveiko indo Dievas nulipdo naują.

Kai pradedame pažinti Dievą ir Jo kelius, mes pradedame įžvelgti, kad visuose dalykuose, kurie vyksta mūsų gyvenime yra tikslas ir prasmė.

Niekas niekada nevyksta be reikalo. Net ir kritimas ir stojimasis turi savo prasmę ir tikslą.

Tad pradžioje mokykimės laukti Dievo ir taipogi būkime kantrūs patys su savimi.

Nesiduokime emocijoms kai vis suklumpame, bet stenkimės išlikti ramūs ir blaiviu protu priminti sau Dievo tiesas, ir tai, kaip Dievas veikia.


Taip pat prisiminkime ir Jėzaus mokymus. Jis juk sako, kad atėjo pas sergančių, o ne pas sveikų. (Mork. 2:17). Sergantiems reikia laiko, kad sugytų žaidos, tad normalu, kad per vieną dieną viskas neįvyks.

Toliau Jis žada, kad Tas kuris pradėjo gerą darbą mumyse jį ir užbaigs iki galo (Fil. 1:6). O, kad užbaigti kažkokį tai darbą, tam irgi reikia laiko.


Jis taip pat kalbėjo sakydamas:


''Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“.(Jon. 16:33).

Mes žinome, kad priespauda, gali pasireikšti įvairiai, bet visais atvejais tai vistiek dvasinis karas. Ir šiuo atveju, kritimas ir stojimasis irgi yra dvasinis karas.

Tad kaip minėjau, reikia visada žvelgti į Dievą ir į Jo pažadus, kurie mus skatintų toliau kantriai laikytis savo kurso.


Iš raštų suprantame, kad Dievas žino visa ko pradžią ir pabaigą. Yra parašyta:


„Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.“ (Psalmė 139, 16)


Prisiminkime Jobo istoriją. Nuo pat pradžių Dievas žinojo, kaip viskas bus ir kuom viskas pasibaigs. Todėl Jis galėjo patikėti Jobui daug sunkumų. Dievas jau žinojo, kad Jobas vistiek atlaikys visus išbandymus ir galiausiai viskas baigsis gerai. Mane pašaukdamas, Jis matė mano kelią iki galo: „Nebijok! Aš išpirkau tave. Aš pašaukiau tave vardu; Tu esi mano!“ (Izaijo 43:1)

Tad galiu jus patikinti, dar prieš Dievui išsirenkant mus, Jis jau žinojo, kad mes nuo pat tikėjimo pradžios dar pridarysime visko,

bet Jis taip pat žinojo ir pabaigą, kai Jo paties ranka, būsime išgryninti ir paruošti Jo vestuvių puotai.


''Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų...''(Jono 15:16)


''Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.

Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.

Dar mano liežuvis nepratarė žodžio, Tu, Viešpatie, jau viską žinai.

Apglėbęs laikai mane iš priekio ir iš užpakalio, uždėjai ant manęs savo ranką''. (Psalm. 139:1-5)


Todėl mes galime pasikliauti tik mūsų Dangiškuoju Tėvu ir asmeniškai priimti Biblijos pažadus bei žodžius, nes jie buvo parašyti mūsų paskatinimui ir pamokymui.

Mes skaitome pažadus, kad Dievas daro gera tiems, kurie Jo prašo ir trokšta matyti Jo veidą. Tad svarbu nepaliauti vaikščioti nusižeminus ir kasdien atgailaujant. Nesvarbu kiek kartų per dieną prireiks, tiek kartų atgailaukime,

nes atgaila mus apvalo ir taip vėl atsinaujina protas. O protui atsinaujinus, galime toliau daryti atitinkamus veiksmus, kad vaikščiotume tiesoje. Na, o visa kita, palikime Jo rankose. Jis yra didesnis už mus. Mes nesame tokie galingi, kad Dievo žodis grįžtų Jam atgal tuščias. Jei Jis mus išsirinko, tai reiškia, kad Jis turi planų mūsų gerovei ir gerai ateičiai, kaip Jis ir žada.


''Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats. – Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi''. (Jer. 29:11)


Tai, ką Jis nutarė dėl kiekvieno iš mūsų, tą Jo žodis ir pasieks.


''...taip ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas.

Jūs išeisite linksmi, ir ramybė lydės jus. Kalnai ir kalvos džiūgaus jūsų akivaizdoje ir laukų medžiai plos rankomis.

Erškėčių vietoje augs kiparisai ir usnių vietoje – mirtos (blogi medžiai pavirs gerais, ir duos gerų vaisių. Čia erškėčiai ir usnys reprezentuoja žmones,

kurie laikui atėjus įtikės Jėzumi Kristumi ir taps gerais medžiais, kurie duos gerų vaisių). Tai bus atminimas, amžinas ženklas Viešpaties garbei“. (Izaijo 55:11-13)


Todėl pakelkime nuleistas rankas, sustiprinkime linkstančius kelius (Hebr. 12:12) nusiraminkime ir ilsėkimės Jo ramybėje, vaikščiodami su kantrumu ir priimdami Dievo išmintį, kurią Jis duoda kiekvienam prašančiam.

Na ir žinoma, visada dėkokime bei aukštinkime Jo šventą vardą, nes dėl Jo ir per Jį mums yra duota nauja viltis, kurią Jis pažadėjo ir pasirašė savo krauju. Šlovė ir gyrius tebunie Jam per amžius Amen.


Geros dienos ir ramybės jūsų širdims, nuo mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, Amen. <3


/Jėzaus Šviesa/


KITI KRIKŠČIONIŠKI STRAIPSNIAI IR SKAITINIAI