Gyvenu nuodėmėje, žinau, kad nusidedu, bet nežinau ką daryti, kaip padėti
tam tašką? Dažnai stengiuosi nustumti šias mintis šalin, bet būna, kai vėl prisimenu,
ir neturiu vidinės ramybės.
Tokia ta mūsų kryžkelė, kai esame pastatyti į tokią padėtį, kada turime daryti kažkokį svarbų pasirinkimą savo gyvenime, nuo kurio priklausys mūsų tolimesnė ateitis. Ir vienas iš nemaloniausiu atvejų būna tada, kai tenka daryti pasirinkimą, kuris neigiamai gali paliesti ne tik mūsų finansus, sveikatą, darbą ar ryšį su artimaisiais, bet ir svarbiausią dalyką, tai mūsų asmeninį santykį su Dievu.
Tokiais atvejais dažniausiai žmogus sutrinka ir nežino kaip elgtis, kad kokiu tai būdu, neužgautų aplinkinių, o visų svarbiausiai, kad tik nenusiskriaustų pats savęs.
Kaip tikri krikščionys, kurie šaukiame, jog mylime Dievą, kartą ir visiems laikams, turime suprasti, kad mes šiame pasaulyje gyvename ne dėl savo norų, ne dėl savęs, ne tam, kad gyventume taip, kaip būtent, mes to geidžiame, bet tam, kad būtumėme Dievo išbandyti ir išgryninti. Nes mes esame nupirkti už didžiulę kainą ir nebepriklausome patys sau (1Kor.6:20).
Čia mes esame pagal Dievo pasirinktą tikslą, o ne savo pačių. Ir tam, kad Dievo tikslas būtų pasiektas ir išpildytas, visų pirma, turime būti išmėginti.
Ir štai kodėl turime eiti per įvairiausius patikrinimus bei išbandymus, kurie atskleidžia mūsų širdies motyvus bei tai, kaip mes ištiesų mylime Viešpatį Dievą.
Toks yra mūsų gyvenimo tikslas, nes yra parašyta:
"Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems". (Jok 1,12 12)
Šie žodžiai aiškiai pasako, jog mes čia esame tam, kad kažką ištvertumėme. O ką daugiau tverti, jei ne išbandymus?
".. nors dabar laikotarpiui, jei reikia, kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, daug brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus".
(1 Pt 1:6 ,7)
Mūsų gyvenimas žemėje, taip pat turi pamaloninti ir šlovinti Viešpatį Dievą, o tai reiškia, kad ne savo geismams tarnautume, bet Jam.
Ne savo pasirinkimus ir sprendimus priimtume taip, kaip mes to trokštame ar geidžiame, bet tiktai taip, kaip Jis to reikalauja ir prašo kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje,
pasikliaunant ne savo supratimu, bet Jo Žodžiu taip, kaip Jis moko.
Tada iš to pasimato ar žmogus tarnauja savo Dievui, ar vis dėlto sau.
Taip pat iš to pasimato ar žmogus myli Dievą tik "pliku" žodžiu "TIKIU/MYLIU" ar vis dėlto ir žodžiu "TIKIU/MYLIU", ir darbu.
Nes Raštai aiškiai mums sako, kad vien tik sakyti "MYLIU" neužtenka, todėl jeigu mylime Dievą, parodykime tai ne tik žodžiais, bet ir teisingais savo sprendimais, pasirinkimais bei poelgiais pagal tai, ko Jis reikalauja.
"Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa." (1 Jn 3,18)
Jo Žodis yra Tiesa.
Taigi, pakol gyvename šioje žemėje, šitaip visą savo gyvenimą, prieš pat Dievo akis, esame testuojami, kai tik priimame kažkokius sprendimus.
Mes turime suprasti, kad Dievas nepriims sprendimų ar kažkokio pasirinkimo už mus. Tikrai ne, bet atvirkščiai, tai mes tuos pasirinkimus turime daryti ir darome juos dažniausiai pagal tai, kuom gyvename. Jei gyvenate pasauliu, tai ir rinksitės savanaudiškai, jei gyvenate Dievu, tai ir pasirinkimus turite daryti atitinkamus. Taip, žinoma, Dievas gali prakontroliuoti tam tikras situacijas, bet visada sprendimą ir pasirinkimą savo gyvenime, darome mes.
Dievas žmogui, gi, davė laisvą valią, todėl už kiekvieną savo padarytą žingsnį, esame atsakingi tik mes patys, o ne Dievas.
Taigi, visi mūsų išbandymai ir išmėginimai, tikrai yra ne šiaip sau, bet kaip jau ir buvo minėta, tai tam, kad pasimatytų, kurie iš tiesų myli Dievą ir yra tikrieji Jo vaikai Tiesoje.
Tad, jeigu žinodami Dievo Įsakymus, pilnai suprasdami juos imame ir pažeidžiame, Žodis sako, kad tokie kryžiuoja Kristų antrą kartą ir jiems nebelieka nuodėmės atleidimo.
"Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes, bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio.."
(Heb 10:26)
Norėdami save pateisinti, sakysite: "Bet aš jaučiu, kad Dievas vistiek mane myli...". Taip, Jis myli, bet nekenčia nuodėmės, kurią pasirenkate daryti ir už tai, turėsite atsakyti.
Sakysite: "Bet Jis žino mano situaciją ..".
Taip, Dievas žino, ir laukia jūsų teisingų sprendimų bei pasirinkimų, kurie patvirtintų jūsų absoliutų tikėjimą bei sekimą tik Juo.
Tos situacijos yra tam, kad parodytumėte, kaip stipriai pasitikite Juo, kad parodytumėte, jog dėl Jo, galite padaryti viską.
Kad dėl Jo, galite atsisakyti bet ko, šitaip paneigiant, net patį save, nes tik taip atsiskleidžia mūsų tikroji meilė Dievui.
Ir jeigu mes turėdami priimti kažkokius sprendimus, nesame pasiruošę dėl Jo kažko atsisakyti ar paneigti jei reikia ir pačius save, tokiu atveju Raštas sako, kad mes neverti Jo.
"Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas NEVERTAS manęs".
(Mt 10:38)
(Kryžius tai atsisakymas kažko, sunkumai, suspaudimai, paneigimas savęs dėl Jo)
"Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, tas NEVERTAS manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, tas NEVERTAS manęs". (Mt 10:37)
Taip, galbūt sakysite kaip ir daugelis, kad sako:
"Va, Dievas yra meilė ir man atleis..".
Klystate mielieji, jeigu manote, kad Dievas, būdamas ne tik meilė, bet ir Teisėjas, kuris teisingai teisia ims laužyti savo duotą Žodį.
Jis sau niekada neprieštarauja ir prieštarauti negali, kitaip būtų apsišaukėlis ir melagis. Jeigu Jis pasakė "NEMELUOK", Jis tą ir turėjo omeny.
Kai Jis tarė "GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ", Jis tai ir turėjo omeny.
Kai Jis sako "NEGEISK SVETIMOS MOTERS" (kuri tau nepriklauso), tai Jis, būtent, tą ir turi omeny.
Todėl supraskime vieną kartą ir visiems laikams, kad Dievas pasigailės, ir parodys mums savo meilę bei atleidimą tik tada, kai darant savo gyvenime kažkokius tai sprendimus ar pasirinkimus, nustosime laužyti Jo Įsakymus, ir ne atvirkščiai.
Nes taip nebūna, kai mes pilnai suprasdami ir žinodami Jo Žodį, laužome jį, šitaip nusidedant prieš Dievą, o Jis mums sako:
"Va, kokie jūs geri, Aš jums už tai tikrai atleidžiu" arba "Tavo kaltės, mano sūnau/dukra yra atleistos, todėl eik ir toliau nusidėk".
Žinote, jūs tokios doktrinos Biblijoje, tikrai niekur nerasite. Dievas reikalauja iš mūsų šventumo ir paklusnumo.
"Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas". (1 Pt 1:14,16)
"Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje. Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu! Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą". (Rom 6:14,16)
Todėl pamąstykime, kaip mes gyvendami "pilna galva" maište, nuodėmėje ir nepaklusnume prieš Dievą, galime turėti vidinę Dvasinę ramybę?
Kaip galima naktimis ramiai miegoti, žinant, kad nusidedame prieš Tą, kuris atidavė save už mus, net iki mirties?
Kaip galima naktinis ramiai miegoti, kai tavo sprendimą ar pasirinkimą, temdo nuodėmės šešėlis? Taip gali elgtis tik tas, kuris tebėra kūniškas ir yra iš pasaulio.
Todėl kai darote savo sprendimus nepaklusdami Dievui, nė nemanykite, kad Jis jus pateisins. Nes jeigu mes priimdami savo gyvenime kažkokius sprendimus, savavališkai pasirenkame daryti tai, kas prieštarauja Dievo Žodžiui, Jo prašymams bei Jo mokymams, tai reiškia mes tuo momentu pasirenkame garbinti šėtoną. O tai, tikrai labai liūdina Dievą, ir juo labiau, kai dar save vadiname Dievo vaiku.
Tas, kuris vadina save Dievo vaiku, bet visgi yra kurčias Jo šauksmui, toks ne tik, kad apsimeta, jog Jo negirdi, bet dar ir apgaudinėja patį save. Apgaudinėk save kiek tik nori, bet žinok, Dievo neapgausi.
"Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai (Dievui), tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą". (Gal 6,7-8)
Tad kam sėji, Dievui ar vis dėlto sau?
Jeigu tavo pasirinkimai neatitinka to, ko Jis prašo, šitaip tu pats pasirenki vaikščioti per atstumą nuo Dievo, o ir Jo paties, neprileidi arčiau savęs. Tiems, kurie maištauja, Dievo Žodis sako:
“Dievas išdidiesiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. (Jok 4,6)
Taigi, supraskime, kad Dievo meilė pasireiškia mums tik tada, kai sutinkame paklusti Jam. Jeigu nesutinkame paklusti Dievui, reiškia nemylime Jo taip, kaip Jis to reikalauja. Jeigu nesutinkame paklusti Dievui, reiškia Jis nėra tiek brangus, kiek mūsų pačių norai bei užgaidos. Jeigu nesutinkame paklusti Dievui, reiškia nepasitikime Juo iki tokio lygio, suvokiant, kad Jis pasirūpins viskuo ir padarys dar geriau, nei yra.
Nebijokite išeiti iš savo komforto zonos dėl Dievo, juk yra parašyta:
"..kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems" (Rom 8,28), na nebent jūs tuo netikite.
Žinoma, kad priimant tam tikrus savo gyvenimo sprendimus, kartais yra skaudu ar netgi, sunku atsisakyti to, kas tau brangu, gera, patogu, malonu ir kt., jei reikia dėl Dievo. Taip pat sunku pasirinkti verčiau prastą vietoje gero, kai reikia dėl Dievo. Ir taip pat dažnai būna sunku priimti tai, kas tau galbūt nepriimtina, jei reikia dėl Dievo, bet tai yra kaina to, kai tu pasirenki sekti Jėzumi. Jei Jis sumokėjo kainą, atsisakydamas visko dėl mūsų, tai nejau mums neteks sumokėti savo kainos dėl Jo?
"Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys".
(Lk 14,27)
Juk mokinys nėra didesnis už savo mokytoją (Lk 6:40). Todėl kaip Mokytojas ėjo, taip ir Jo mokiniai turi eiti. Tad jei Jis priėmė sprendimą aukotis bei atsisakyti visko dėl mūsų, tai mes juo labiau dėl Jo turėtumėme aukoti ne tik savo gyvenimus, pasirinkimus, bet netgi, ir pačius save. Ir tai yra verta, nes mes žinome ko yra verta Dievo meilė, Jo apsauga, rūpestis, Jo artumas, palaiminimai, užtikrinta ateitis ir kt.
Tai tikrai yra verta.
Todėl nesikratykite Dievo išbandymų, kurie jus išgrynins, kurie sustiprins tarpusavio ryšį su Juo bei priartins arčiau Viešpaties. Nejaugi bereikalo buvo pasakyta, kad gyvename ne regėjimu, bet tikėjimu?
Jeigu nematote kas įvyks po to, kai savo gyvenime jūs padarysite teisingą, Dievui patinkantį pasirinkimą, kuris galbūt jums nepatinka, tai dar nereiškia, jog Jis paliks jus akligatvyje. Tai dar nereiškia, kad Jis nenuties jums kito tako, kuris yra tikras, patikimas, pagal teisingą Dievo ranką.
Leiskitės Dievui išbandomi, visiškai pasitikėdami Juo. Nebijokite žengti teisingą žingsnį, ir vardan Dievo, priimti teisingus sprendimus, nes yra pasakyta, kad labiau yra palaiminti tie, kurie vykdo Jo valią.
"Ir Jis atsiliepė: Labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.
(Lk 11:28)
Tai ir yra tikroji kelionė, kuriai esame pakviesti, kad būtume išbandyti ne regėjimu, bet tikėjimu, pilnai pasikliaudami Jo Žodžiu ir Jo galia.
Todėl kai papuolate į akligatvį ar esate atsidūrę kryžkelėje, kur jums reikia priimti sprendimą vienoje ar kitoje savo gyvenimo situacijoje, ir prioritetu pastatote ne savo norus ir ne savo gerovę, bet Dievą (paklusnume ir tikėjime), tai būkite tikri ir žinokite, jog Jis būtinai tai įvertins.
Tada Jis palaimins ir išves jus iš akligatvio į šviesą, išraus tą nerimo ir kartėlio šaknį, kuri vis persekiojo jus dieną bei naktį, ir atgaivins jus džiugia savo ramybe.
Jis tikrai nuties tą kelią, kuris iš tiesų auksu žiba ,t.y. turi vertę ir duos dar geriau, nei praradote. Jis palaimins ir padaugins jūsų vaisių kraičius, kad sukrautų jums lobį ateisiančiai šlovei. Jis stipriai apkabins savo meile ir pripažins kiekvieną, kuris Jo neišsigynė, kai teko rinktis tarp to, kas tiesa ir netiesa, tarp neteisingo pasirinkimo ir Dievo Žodžio, tarp savo norų, geismų ir Viešpaties.
Jo Žodis sako:
"Jėzus jam atsakė: “Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi”.
(Jn 13:7)
"Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats. – Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi". (Jer 29:11 )
Todėl pasitikėkime Juo, duokimės išbandomi ir nebijokime dėl Dievo žengti žingsnį tą, kuris galbūt šiam momentui, mums yra skaudus, sunkus, baisus, nepakeliamas ar netgi, pasiaukojantis. Pasitikėkime Jo galia ir pažadais.
Taigi, klausimas man pačiam: ką aš myliu labiau? Savo patogias situacijas, komfortą, draugę, karjerą, šeimą, turtus, giminaičius ar visdėlto Dievą ir Jo parinktą kelią man, kuriuo su paklusnumu turiu eiti, kad ir koks nepatogus jis bebūtų, kad ir ko man tektų atsisakyti, nors ir veda į pažadėtąją šlovę?
Ką aš myliu labiau? teisingumą ar neteisingumą?
Ar tikrai mano pasirinkimai ir poelgiai pašlovina Dievą bei parodo, kad esu Jo vertas?
Ar esu pasiruošęs aukotis dėl Jo?
Ar tikrai mano pasirinkimai ir sprendimai patenkina Jį?
Ar tikrai aš renkuosi tai, kas yra amžina, o ne tai, kas tik trumpam mane džiugina ir tėra laikina?
Ar mano pasirinkimai ir tai, kaip gyvenu, neliūdina Dievo?
MALDA
Tėve, prabilk į mano širdį jei darau tai, kas tave skaudina ir žeidžia. Duok jėgų ir sustiprink mane, kad galėčiau priimti teisingą sprendimą ir ištaisyti savo klaidas. Duok man drąsos žengti tą žingsnį, kurio bijau, bet ir kuris pašlovins Tave bei priartins mane dar arčiau Tavo sosto.
Jėzaus vardu, Tavęs meldžiu, padėki man.
Amen🙏❤
